Apsukrūs verteivos, perpratę, kad valstybė tėra kolosas molinėmis kojomis, sukūrė ir beveik įgyvendino planą, kaip už mažiau nei dešimt tūkstančių litų perimti prestižinėje Vilniaus vietoje – Žvėryne – esančią, Lietuvos invalidų draugijos valdomą AB „Puntukas” ir jai šimtui metų išnuomotą 1,2 ha sklypą – dešimties milijonų litų vertės turtą.
Valstybė šiame gudriai suregztame scenarijuje vaidina pagrindinį vaidmenį. Pirmasis scenoje solidžiai pasirodė Valstybės turto fondas (VTF), po 13 metų susigriebęs, kad AB „Puntukas” turi priklausyti valstybei, o ne invalidams. Po to Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, parašiusi ieškinius teismui. O dabar nuo scenos nenulipa juodomis mantijomis vilkintys įvairių teismų teisėjai, nagrinėjantys teismus užplūdusius ieškinius. Epizoduose sukasi dešimtys teismo pasiuntinių, po visą Vilnių vežiojančių šūsnis šaukimų į teismą, ir devyniasdešimt smulkiųjų akcininkų, privalančių atvykti į teismus. Šio vaidinimo svarbiausi dalyviai ir autoriai tuo metu ramiai sėdi žiūrovų salėje ir stebi, kaip šauniai valstybės institucijos didina keletui akcininkų naudingą suirutę, kurios pagrindinis tikslas – perimti „Puntuko” kontrolę.
Atidavė invalidams
Projektavimo ir konstravimo biuras „Puntukas”, okupacijos metais rengęs projektus visai Sovietų Sąjungai, nepriklausomybės metais liko be užsakymų. Privatizuojant įmonę buvo parduota tik 40 proc. akcijų, jas įsigijo tuometiniai įmonės darbuotojai. Matydama, kad privatizuoti įmonės nepavyksta, Vyriausybė 1992 metų liepos 14 dienos potvarkiu nusprendė suteikti Lietuvos invalidams reikiamą paramą, aprūpinti juos kompensacine technika, todėl „Puntuko” steigėjo funkcijas pavedė Lietuvos invalidų draugijai.
Draugija perėmė steigėjo funkcijas ir įmonės turtą, o 1994 metais visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė įstatus, kuriuose nurodyta, kad bendrovė „Puntukas” yra savarankiška akcinio kapitalo įmonė. „Puntuke” pradėta gaminti įranga neįgaliesiems – įvairių tipų vežimėliai, keltuvai, medicininiai baldai. Nors įmonė didelio pelno negaudavo, tačiau išsilaikė savo jėgomis – gamina 100 pavadinimų įrenginius, kuriuos eksportuoja į Čekiją, Rusiją, Ukrainą, net Japoniją. Lietuvos invalidų draugijai, vienijančiai 36 tūkst. fiziškai neįgalių žmonių ir jų artimųjų, įmonės veikla yra itin naudinga ir reikalinga – ir finansiškai, ir moraliai.
Parūpo nekilnojamojo turto įmonėms
Trylika metų Lietuvos neįgaliųjų įmonė dirbo be didesnių sukrėtimų, neskaitant vis didėjusios įtampos tarp „Puntuko” administracijos ir Lietuvos invalidų draugijos. Padėtis pradėjo keistis, kai 2006 metų birželį įsteigta UAB „Žvėryno įrengimai” pradėjo supirkinėti smulkiųjų „Puntuko” akcininkų akcijas. Per metus įmonė įsigijo 68 942 akcijas ir tapo antrąją pagal skaičių skaičių akcininke. Stambiausiaja akcininke tebebuvo Lietuvos invalidų draugija, turinti apie 60 proc. „Puntuko” akcijų.
Bendrovės „Žvėryno įrengimai” pirmasis direktorius, galimai ir steigėjas buvo Adomas Kanopka, nekilnojamojo turto bendrovės „ŽIA valda” departamento vadovas. Ši įmonė – viena iš daugelio Vilniuje, Smolensko g. 10 a name įsikūrusių bendrovių, išaugusių iš skolų išieškojimo bendrovės „Žvilgsnis iš arčiau” (ŽIA) arba glaudžiai su ja susijusių.
Prieš dvejus metus „Lietuvos žinios” aprašė vieną iš agresyvaus verslo schemų, kai bandoma užvaldyti įmonę turint tik nedidelį akcijų kiekį. Gediminas Žiemelis, tuo metu vadovavęs „ŽIA valda”, o dabar vienas įtakingiausių Lietuvos verslininkų, testamentu iš jo nepažinojusios moters gavo dešimt bendrovės „Dzūkija” akcijų, kurios jam suteikė galimybę pirmumo teise įsigyti kitų šios bendrovės, turėjusios kavinę Gedimino prospekte, akcijų. Akcininkai, laiku susigriebę, kad jų turtas gali atsidurti svetimose rankose, atsisakė registruoti G.Žiemelį akcininku.
Tačiau tai, kad akcininkas, turintis net nedidelį akcijų kiekį, gudriai jomis manipuliuodamas gali pasiekti savo tikslų, yra realybė. Ją iliustruoja įvykiai „Puntuke”.
Staigmena per susirinkimą
Taigi, „ŽIA valdos” darbuotojo pagalba pradėjusi veikti UAB „Žvėryno įrenginiai” 2007 metų liepą pasiūlė sušaukti „Puntuko” akcininkų susirinkimą, kurio vienas iš klausimų – įmonės įstatinio kapitalo padidinimas 15 mln. litų. Iki tol „Puntuko” įstatinis kapitalas sudarė 2,58 mln. litų, o „Žvėryno įrenginiai” kapitalą pasiūlė padidinti net šešis kartus. Tačiau buvo viena labai rimta problema: akcininkai negalėjo priimti sprendimų dėl akcinio kapitalo didinimo, nes Lietuvos invalidų draugijos, „Žvėryno įrenginių” ir smulkiųjų akcininkų akcijos buvo areštuotos 2007 metų birželio ir liepos mėnesiais dėl Vilniaus miesto prokuratūros ieškinio Lietuvos invalidų draugijai.
„Puntuko” direktorius Vytautas Vidmantas Zimnickas, tai pasakęs susirinkimo dalyviams, pareiškė, kad jeigu kokie nors sprendimai bus priimti, jis jų nepasirašys. Bet kurioje kitoje įmonėje akcininkai būtų išsiskirstę ir laukę, kol teismas panaikins akcijų areštą. Tačiau „Puntuke” taip neįvyko. Susirinkimui pirmininkavęs advokatas Giedrius Kolesnikovas, UAB „Žvėryno įrengimai” atstovas, pareiškė, kad ne visos akcijos areštuotos. UAB „Novitum” turi 217 „Puntuko” akcijų ir jos nėra areštuotos. G.Kolesnikovui pasiūlius – „Novitum” savo 217 akcijų, įsigytų 2007 metų birželio 21 dieną (kitą dieną po įmonės įsteigimo) už mažiau nei 6 tūkst. litų – buvo balsuota už „Puntuko” įstatinio kapitalo padidinimą 15 mln. litų.
Kodėl areštavo?
Kad būtų įmanomas šis gudrus ėjimas, kai du šimtai akcijų priima esminį sprendimą, o 250 tūkst. akcijų neturi teisės balsuoti, visi akcininkai turėjo būti paralyžiuoti. Sunku pasakyti, ar visi ėjimai buvo numatyti iš anksto, tačiau tikslas pasiektas – sprendimą priėmė mėnuo prieš akcininkų susirinkimą įsteigta UAB „Novitum”. O seniesiems ir didiesiems akcininkams galimybę dalyvauti priimant sprendimą atėmė akcijų areštas, įvykęs po prokuratūros ieškinio dėl neva neteisėtai Lietuvos invalidų draugijos valdomų akcijų, kurios turi priklausyti valstybei. Valstybei, o tiksliau Valstybės turto fondui, akis dėl Lietuvos invalidų draugijos neva neteisėtai valdomų „Puntuko” akcijų atvėrė Smolensko g. 10 a įsikūrusi UAB „Audito sprendimai”, atlikusi įmonės auditą. Įmonė „Finnhill”, įsikūrusi tame pačiame pastate, kaip ir „ŽIA valda” Smolensko g. 10 a, interneto tinklalapyje skelbia parengusi „Puntuko” veiklos įvertinimą. Po šių auditų ir įvertinimų buvęs „Puntuko” direktorius Artūras Andrius Terbetas, konfliktavęs su Invalidų draugija, kreipėsi į VTF, kad Lietuvos invalidų draugija neteisėtai valdo valstybei priklausančias „Puntuko” akcijas. VTF kreipėsi į prokuratūrą, o ši į teismą. Rasta prieštaravimų tarp 1992 metais galiojusių įstatymų ir Vyriausybės potvarkio, kuriuo Lietuvos invalidų draugija buvo paskirta „Puntuko” steigėja. Vyriausybė neva negalėjo perduoti „Puntuko” akcijų draugijos nuosavybėn, bet galėjo perduoti jas valdyti patikėjimo teise. Gavęs prokuratūros ieškinį, teismas areštavo Lietuvos invalidų draugijos ir kitų akcininkų akcijas. Visų, išskyrus 217 „Novitum” akcijų, kurios ir priėmė sprendimą.
Ministerijai „Puntuko” problemos nerūpi
Valstybė, neva susirūpinusi savo turtu, trylika metų tarnavusiu krašto neįgaliesiems, neišgrobstytu, neperduotu privačiam verslui, jį beveik prarado, leidusi mažumai akcininkų priimti esminį sprendimą dėl akcijų emisijos. Nepaisant teismų ir akcijų areštų Registrų centras 2008 metų vasario 6 dieną įregistravo naujus „Puntuko” įstatus ir naują įstatinį kapitalą. Lietuvos invalidų draugijos pirmininkė Zita Valaitytė, matydama, kaip fizinę negalią turintiems žmonėms tarnavusi nuosavybė pereina į privataus kapitalo rankas, kreipėsi į visas valstybines institucijas, padedančias neįgaliesiems. Tačiau palaikymo, pagalbos nesulaukė nė iš vienos. Invalidų draugija neišgirdo net patarimo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per kurios Neįgaliųjų reikalų departamentą finansuojamos invalidams skirtos programos. „Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir jos vidaus reikalus”, – pareiškė ministerija, geriausiai iš visų žinanti, kad Lietuvos invalidų draugijos veikla didžiaja dalimi finansuojama iš biudžeto ir įvairių programų pinigų. Kad draugija, nors ir stengiasi šiek tiek uždirbti savų lėšų, iš tiesų išlaikoma valstybės. Ir kad invalidų problemos – tai valstybės problemos.
Draugijai nepasiūlyta net teisininko pagalba. O teismai vyksta nuolat ir mokėti samdomam advokatui draugijai – nepakeliama našta.
Ne bet kuris advokatas ir sugebės laimėti teismus prieš gerai jiems pasiruošusias, procesą pradėjusias nekilnojamojo turto bendroves. Hektaras žemės vaizdingoje Žvėryno vietoje – tai turtas, dėl kurio bendrovės pasiryžusios pakovoti. Invalidai tokioms bendrovėms – ne priešininkai. Juo labiau, kad ir valstybei, ministerijai, prokuratūrai šioje situacijoje neįgalieji rūpi mažiausiai.