Vilniaus universitete studijuoju iranistiką, todėl turėjau galimybę mėnesį pagyventi Irane – šios šalies ambasada siuntė į intensyvius persų kalbos kursus Teherane.
Žinojau, kad manęs laukia gana suvaržytas gyvenimas, nes islamo krašte visiems galioja griežtos aprangos ir elgesio taisyklės. Jų turi paisyti ne tik vietos gyventojai, bet ir atvykėliai iš kitų šalių. Iš anksto pasirūpinau drabužių, atitinkančių reikalavimus. Taigi įsigijau skarelę, plačias kelnes bei laisvą iki kelių mantiją. Nebuvo paslaptis, kad Irane teks pamiršti visas draugystes su priešingos lyties atstovais, nes dėl to gali atsidurti kalėjime.
Visai kitoks pasaulis
Vos kirtus Irano sieną, visos moterys dar lėktuve ėjo persirengti čadromis arba mantijomis su skarele. Aš neapdairiai savo islamiškus drabužius palikau bagaže. Kai ruošiausi lipti iš lėktuvo, sustabdė stiuardesė ir įspėjo, kad taip apsirengusi būsiu suimta policijos. Kai viską paaiškinau, ji man davė antklodę, naudojamą lėktuve, ir aš apsigaubusi ja vaikščiojau tol, kol atsiėmiau bagažą ir persirengiau oro uoste.
Atvykusi į Irano sostinę Teheraną pajutau atsidūrusi visai kitame pasaulyje. Kadangi ten beveik visai nėra turistų, iraniečiai į mane žvelgė kaip į kažką neįprasto, tačiau kalbinti niekas nedrįso. Iš karto susidomėjo moralės policija, kurią pamatysi bene ant kiekvieno kampo. Moralės policija patruliuoja gatvėse ir stebi, ar moterys nepažeidinėja aprangos taisyklių. Taip pat stebi vaikščiojančias poreles: jeigu jie nesusituokę arba ne brolis ir sesuo, labai greitai gali būti suimti.
Bučiuotis draudžiama
Į persų kalbos kursus atvažiavo 60 studentų iš kaimyninių Irano valstybių. Merginos gyveno viename viešbutyje, o vaikinai – atskirai. Autobusai, kuriais mus veždavo į paskaitas arba ekskursijas, taip pat buvo atskiri. Dažnai vaikinų autobuse vykdavo diskotekos, jie šokdavo, tačiau mes juos galėdavome pamatyti tik autobusams prasilenkiant. Merginos linksmindavosi atskirai, dažniausiai viešbutyje. Tai man buvo gana keista, tačiau Irane yra kitas gyvenimas ir kitos taisyklės. Mūsų viešbučio savininkas buvo griežtų pažiūrų arabas iš Kuveito. Į viešbutį reikėjo grįžti iki 20 valandos. Kaip tik tuo metu tėvą lankė du sūnūs, kurie kaip tyčia man ėmė rodyti simpatijas, vos sutikę stengdavosi pakalbinti, kvietė pasivaikščioti, tačiau aš mandagiai atsisakydavau, stengiausi su jais nesikalbėti. Kažkaip apie mūsų pašnekesius sužinojęs tėvas mūsų prižiūrėtojai pasakė, kad jei dar bent kartą jiems pratarsiu nors žodį, deportuos mane į Lietuvą. Buvau girdėjusi, jog kuveitietis, susituokęs su kitataute, gali netekti teisių į turtus, todėl nesistebėjau, kad tėvas taip akylai saugo savo sūnus. Mūsų prižiūrėtoja visais būdais stengėsi, kad aš jų nesutikčiau ir net nesusidurtų žvilgsniai: restorane liepdavo sėdėti nugara į juos.
Tiesa, kelis kartus gavę leidimus ėjome pasivaikščioti su armėnėmis ir dviem armėnais. Mes buvome labai geri draugai. Ir kiekvieną kartą mus stabdydavo moralės policija, klausdavo, kas tokie esam ir ką čia veikiam. Išklausę paaiškinimų mus įspėdavo, kad čia negalima nei apsikabinti, nei pasibučiuoti. Mums tai buvo tikrai juokinga, nes to net neketinome daryti.
Matyti visas Teheranas
Po paskaitų važiuodavome į įvairias vietoves, parkus, muziejus, kalnus, stepes, mečetes. Vasarą Irane buvo apie 35 laipsnius karščio, gamtos mačiau visokios: ir žalių parkų, ir stepių. Pakeliui į Isfahaną aplankėme Saveho miestą, buvome Islamo universitete, kur mus pasveikino pats universiteto rektorius. Be to, netoliese apsilankėme Nasir ol Molk mečetėje. Isfahane aplankėme Nagši Džahano ansamblį, buvome turguje, mečetėse. Taip pat kilome į Darbando kalną šiaurinėje Teherano dalyje. Ten gausu kavinių, parduotuvių, žmonės atvažiuoja atsipalaiduoti, parūkyti kaljano, nes ten moralės policija nepatruliuoja. Nuo kalno matyti visas Teheranas.