Renginių organizavimo įmonės „Anoniminių darboholikų klubas” vadovas ir renginių vedėjas Giedrius Masalskis pirmą kartą prie vairo sėdo šešerių. Tiesa, tėčiui ant kelių.
Sutapimas ar ne, tačiau likus kelioms dienoms iki interviu G.Masalskis nusipirko ekologišką, iš dalies elektra varomą automobilį „Toyota Prius”. „Didžiąją dienos dalį praleidžiu važinėdamas darbo reikalais, todėl man svarbu, kad automobilis mažiau terštų aplinką”, – sako 18 metų vairavimo stažą turintis verslininkas.
– Kada teko garbė pačiam pirmą kartą sėstis prie vairo? Koks buvo įspūdis?
– Tėvas Vilniuje ėjo aukštas pareigas ir vairavo volgą, tad kartą važiuodamas į Rokiškį pasiėmė ir mane. Sėdėjau tėčiui ant kelių ir sukiojau vairą. Laimingai nuvažiavome.
– Kada išsilaikei „teises”? Ar iš karto jas gavai, ar teko gerokai paprakaituoti?
– Ant vairavimo pažymėjimo parašyta išdavimo data – 1990 metai. Kiek pamenu, laikant egzaminą problemų nebuvo. Anksti išmokau vairuoti, tad dirbdavau taksistu – vežiodavau instruktorių alaus… (juokiasi)
– Koks iš turėtų automobilių kelia didžiausias simpatijas?
– Vairavau nemažai mašinų, pati pirmoji buvo mamos. Ir pats turėjau įvairių – „Crysler Voyager”, „Toyota Previa”… Visų net neišvardysiu. Bene labiausiai patiko „Citroen XM”. Vis dėlto lieku ištikimas „Toyota” markės automobiliams – jie mane žavi viskuo.
– Didžiausia šunybė, kurią esi iškrėtęs važiuodamas automobiliu?
– Kelyje stengiuosi tokių dalykų nekrėsti.
– Santykiai su kelių patruliais: ar dažnai tenka su jais bendrauti?
– Mano darbas – nuolatinis „gaisrų gesinimas”, todėl retkarčiais tenka su kelių patruliais susitikti, aišku, dažniausiai dėl greičio. Draugiškai išsiskiriame – kyšių neduodu, kaltės neneigiu.
– Tavo svajonių automobilis – koks jis?
– Juokingiausia, kad tuomet, kai pagaliau galėjau sau leisti įsigyti norimą automobilį, supratau, jog markė man mažai rūpi. Jau nebesvajoju apie „geležis”.
– Kas tau apskritai yra automobilis? Susisiekimo priemonė, įvaizdžio dalis, neatsiejamas atributas ar kita?
– Pirmas variantas. Nenoriu juo girtis, nesakau, kad negaliu gyventi be automobilio.
– Didžiausias greitis, kokiu yra tekę važiuoti?
– Tikriausiai 260 kilometrų per valandą, bet ne Lietuvoje – čia duobės, karvės (juokiasi).
– Kaip pavadintum dabartinę situaciją šalies keliuose?
– Liūdna – erzina vairuotojų asocialumas, jie neretai nė nesupranta, kad yra eismo dalyviai. Atsigaunu užsienyje: ten ir vieni kitus praleidžia, ir posūkį parodo prieš atlikdami manevrą, o ne po jo. Žavi pasitikėjimas vairuotojais Belgijoje, kitose išsivysčiusiose šalyse – jie gali važiuoti net išgėrę, ir dideliu greičiu. Bet jei padaro avariją, sėda į kalėjimą.
– Ar tiki, kad artimiausiu metu Lietuvai pavyks atsikratyti „mirtininkės keliuose” etiketės?
– Dabar, kai sugriežtino taisykles, – tikiu. Bet ar sulauksiu to, nežinau.
– Kokio automobilio niekada nepirktum? Kodėl?
– Kaip minėjau, man tai nėra saviraiškos ar kompleksų „gydymo” priemonė, todėl nepirkčiau išskirtinio – paauksuoto ar retos markės – automobilio.
– Kas turėtų nutikti, kad G.Masalskis visiškai atsisakytų automobilio?
– Galėčiau jo atsisakyti, jei išsipildytų svajonė – nedirbti. Tačiau turint šeimą automobilis būtinas.