Pirmosios akimirkos po įvykusios avarijos jos dalyvių mintyse įstringa ilgam – patirtą stiprų smūgį, pasipylusių stiklo šukių ir dūmų reginį išmesti iš galvos ne taip paprasta.
Žmogus, kuris niekada nebuvo patekęs į rimtą eismo įvykį, negali net įsivaizduoti minčių ir emocijų, kylančių pirmosiomis sekundėmis po patirto smūgio. Spalvingi plakatai, šaukiantys: „Stop karui keliuose”, niekuomet nepaliks tokio pat įspūdžio, kaip šalia dūžtantys stiklai bei ties gyvybės ir mirties riba balansuojantys bendrakeleiviai.
Jaučiant realų mirties pavojų žmogaus pojūčiai sustiprėja ir tampa visiškai nenuspėjami. Tokią jausmų audrą eismo nelaimėse patyrę LŽ pašnekovai sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie šiurpiausias gyvenimo akimirkas.
Miego pavojai
Nepaisant to, kad praėjo daug laiko, vilnietė Jurgita vis dar gerai prisimena savo baisiausią avariją. Prieš septynerius metus, ankstų rytą važiuodama į Aukštadvarį moteris užsnūdo prie vairo. Kai pajuto, kad jos „Toyota Corolla” slysta žvyruotu kelkraščiu, Jurgita jau nieko nebegalėjo padaryti – automobilis pasisuko ir nuriedėjo nuo kelio. „Mašina keletą kartų vertėsi, o aš tiesiog sėdėjau įsikibusi į vairą. Tas linkstančio metalo garsas buvo siaubingas”, – prisiminė ji. Automobiliui galiausiai sustojus, Jurgita suprato, kad negali iš jo išlipti – verčiantis durelės stipriai susilamdė ir užstrigo, taigi išsigandusi moteris išlindo pro langą. „Nežinau, kodėl, bet nenorėjau likti viduje, norėjau kuo greičiau išlipti ir eiti kuo toliau nuo mašinos”, – pasakojo ji.
Išsilaisvinusi iš suknežinto automobilio, Jurgita pasitraukė į šalikelę; mat netrukus tuo pačiu keliu turėjo važiuoti jos vyras. Tačiau jis pravažiavo pro žmoną jos nepastebėjęs ir sustojo tik už kelių šimtų metrų, suvokęs kas atsitiko. „Juk kai važiuoji ir pamatai avariją, niekada nepagalvoji, kad ten galėjo būti tavo artimas žmogus,” – mąstė Jurgita.
Nors po įvykio automobilis virto metalo laužo krūva, moteris džiaugėsi, kad liko gyva ir nesužalojo kitų žmonių. Dėl laimingo atsitiktinumo, ji nepatyrė jokių sunkių traumų ir iš karto po įvykio manė esanti visiškai sveika, tačiau kitą dieną pasijuto prastai – pradėjo svaigti galva. Ligoninėje Jurgitai buvo diagnozuotas smegenų sutrenkimas ir bendras kūno sumušimas, bet prisimindama avarijos metu patirtą siaubą, tokius sužalojimus ji vadina juokingais.
„Kai pagalvoju, kuo viskas galėjo baigtis, net šiurpuliukai per kūną nueina. Ir dabar dar retkarčiais mintyse šmėsteli įvykio vaizdai, o jei važiuodama pamatau avariją, stipriai suspaudžia širdį, nors tų žmonių ir nepažįstu”, – tvirtino moteris.
Dvi nelaimės
Kito LŽ pašnekovo, šiauliečio Andriaus prisiminimai visai nauji. Jam teko dvigubas smūgis – per tris savaites 24 metų vaikinas pateko į du eismo įvykius, o nuo pastarojo praėjo vos mėnuo.
Per pirmąją avariją motociklą vairuojančio Andriaus nepraleido lengvasis automobilis. Ligoninėje vaikinui buvo nustatytas smegenų sutrenkimas, šonkaulių skilimai, viso kūno sumušimai. Vos spėjęs išgyti jis pateko į dar vieną eismo įvykį, šįkart – kaip keleivis. Į jo draugės vairuojamo BMW dešinę pusę, kur keleivio vietoje sėdėjo Andrius, dideliu greičiu įsirėžė visureigis. „Tas vaizdas, kai lyg iš niekur atsiradęs raudonas automobilis skrieja į mane, buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau prisiminti iš karto po avarijos”, – tvirtino jis. Nors nuo smūgio automobilis buvo nepataisomai sudaužytas, Andriui pavyko išvengti sunkių sužeidimų, tačiau jam vėl buvo sutrenktos smegenys. Dėl to vaikinas buvo iš dalies praradęs atmintį, bet baisų įvykį jam primindavo košmarai.
Pirmomis naktimis po abiejų įvykių Andrius stengdavosi kuo ilgiau neužmigti, nes vos užmerkęs akis regėdavo avarijos vaizdus, besikartojančius tarsi sulėtintame filme. „Negalėjau net pailsėti, neišsimiegodavau, prabusdavau šaukdamas”, – pasakojo pašnekovas. Jis tvirtino dabar nejaučiantis jokios baimės važiuodamas automobiliu, bet patikino, kad pats vairuos atsargiau: „Baisu sėdėti mašinoje, suvokti, kas atsitiks po akimirkos ir jau nieko nebegalėti padaryti. Neteisinga galvoti, kad „man taip niekada nenutiks”, nes kelyje esame ne vieni. Vairuotojams trūksta elementarios kultūros, pagarbos ir atidumo.”
Kada prireikia pagalbos
Natūralu, kad avarijas patyrę žmonės kurį laiką vis prisimena įvykio detales, pergalvoja aplinkybes ar jaučiasi kalti. Laikui bėgant prisiminimai nuslopsta ir žmogus vėl grįžta prie įprasto gyvenimo ritmo. Tačiau jeigu slogūs išgyvenimai vis neapleidžia, gali prireikti profesionalios gydytojo psichoterapeuto pagalbos.
Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, Psichoterapijos studijų centro vadovas gydytojas psichoterapeutas doc.dr.Eugenijus Laurinaitis LŽ pakomentavo, kada reikėtų kreiptis į specialistus. „Patyrusieji avariją išgyvena įvairių emocijų. Šie jausmai yra susiję su mirtimi – išgąstis, sustingimas, vėliau kaltės jausmas, pyktis. Tokia jausmų audra daugeliui praeina be pasekmių, bet yra žmonių, kuriems išgyvenimai ima kartotis, sumažėja jų galimybė dirbti, bendrauti, jie pradeda iškristi iš gyvenimo”, – tvirtino gydytojas. Jo teigimu, jei per du mėnesius po įvykio nukentėjusysis nesugeba grįžti į įprastą gyvenimą, jam nuolatos iškyla avarijos vaizdai ar išgyvenimai, o realiai reikšmingi dalykai tampa nesvarbūs, žmogui gali būti diagnozuotas potrauminio sutrikimo sindromas, kuriam įveikti yra būtina specialistų pagalba. „Tai nėra problema, kurią reikia spręsti, tai yra liga, kurią reikia gydyti”, – įspėjo E.Laurinaitis.
Pajutę, kad nebegali kontroliuoti savo emocijų, o mintys apie įvykį neleidžia normaliai gyventi, žmonės turėtų nedelsiant kreiptis į artimiausią psichikos sveikatos centrą. Šiuose centruose pagalba Lietuvos gyventojams yra teikiama nemokamai.