Lietuva turėtų didžiuotis, turėdama tiek iškilių asmenybių. O pirmiausia – Audrių Siaurusevičių. Ir ne todėl, kad į jo gimtadienį subėga ir būgneliais bei smuikeliais iškiliausiąjį malonina aukščiausi valstybės vadovai ir kiti pareigūnai. Taip reikia, nes nacionalines vertybes – kurių sąrašas iki šiol niekaip neparengiamas, bet, nepaisant to, puikiai numanomas – privalu puoselėti ir branginti.
Kur kas svarbiau ir maloniau, kad tokios iškilios asmenybės kaip A.Siaurusevičius patraukia užsienio šalių vadovų ir net monarchų dėmesį. Nes jeigu jie pažįsta A.Siaurusevičių, vadinasi, pažįsta ir Lietuvą arba bent numano apie ją. O taip garsinamas mūsų visų vardas pasaulyje.
Naujausias iškiliojo žinomumo pavyzdys – neseniai Lietuvą vizitu pagerbusios Nyderlandų karalienės Beatrix A.Siaurusevičiui įteiktas tos šalies ordinas. Tiesa, A.Siaurusevičius, būdamas be galo kuklus žmogus, nenori prisiimti tokio pagerbimo vien tik sau. Jis kalba, kad taip veikiausiai buvo pagerbta visa nacionalinė televizija.
Džiaukimės dar labiau – net Nyderlandų karalienė žino, kad iškilus A.Siaurusevičius dabar vadovauja nacionaliniam transliuotojui, ir tvarkosi taip puikiai, mėždamas iš jo tinklelių visokius kuolius bei kitus visuotinai priimtos tvarkos drumstėjus, kad tampa vertas ne tik ordinų, bet gal net nacionalinės premijos. Už triūsą valstybės labui.
A.Siaurusevičiaus kuklumą liudija ir tai, kad užsieninių ordinų jis nesureikšmina. Va, ir apie Nyderlandų apdovanojimą sako nežinąs, už ką jį gavo. Ir kas tai per pagarbos ženklas, dar neišsiaiškinęs.
Menką žinių spragą užlopyti gali prezidentūra. Nes, nepaisant atkaklių tvirtinimų, kad pati Nyderlandų karalienė, kaip ir kitų šalių vadovai, arba, blogiausiu atveju, tų šalių ambasados, puikiai pažįsta A.Siaurusevičių, vienas kitas ne visai sveiką protą praradęs klerkas ima ir išsitaria, kad užsieninių ordinų vertų piliečių sąrašą vis dėlto parengia pati Lietuva. Tokiu atveju, viena vertus, vis dėlto tenka susitaikyti su kai kam nemaloniu faktu, kad mūsų iškiliausiųjų užsienio monarchai, deja, nepažįsta. Antra vertus, reikia pripažinti, kad dalis pagerbimo ženklų skiriama ne už nuopelnus, bet dėl įtikimo. Dėl priklausymo dvarui ir jo aplinkai, dosnia ranka dalijančiam net užsienio valstybių ordinus.
Šiuo atveju A.Siaurusevičius – ne išimtis, o veikiau taisyklė. Ta pati, pagal kurią Ispanijos karalystės ordinai prieš kelerius metus vykusio prezidento Valdo Adamkaus vizito į tą šalį metu už nuopelnus dvišalių santykių plėtrai buvo užkabinti „Stiklių” bendraturčiui Romui Zakarevičiui bei šalies vadovo asmeniniam gydytojui Remigijui Nargėlai. Vienas tąkart į Ispanijos karališkąjį dvarą nuvežė itin gardžių lietuviškų raugintų agurkėlių ir lašinukų, kitas – budria akimi stebėjo Lietuvos vadovo savijautą. Tokiais nuopelnais suabejoti negali niekas.
Belieka pasidžiaugti, kad nei A.Siaurusevičius, nei R.Zakarevičius, nei kiti dvaro atstovai vis dėlto negali prilygti kad ir rusų žvalgybininkui Vladimirui Jakuninui, tos pačios grupės valia gavusiam ordiną iš V.Adamkaus rankų. Kažin, kaip Lietuvos vardo garsinimui pasitarnautų pagal dvaro sąrašą pagerbtų iškilybių menkos biografijos dėmelės, krintančios ant pačių ordinų teikėjų reputacijos.
Tiesa, Lietuvoje į tokias problemas žiūrima kur kas paprasčiau. Jų tiesiog nematoma, nes tarnystė dvarui, atrodo, išperka bet kokias nuodėmes.