Ežero savininko sąžinė užpelkėjo

Istorijos, kai privačių vandens telkinių savininkai nenori prie jų prileisti net vietos žmonių, šiais laikais jau mažai ką stebina. Vieno Vilkaviškio rajone įsikūrusio miestelio žmonės pateko dar į keblesnę padėtį, mat jo viduryje telkšančio ežero savininkas elgiasi pagal patarlę: „Nei pats ėda, nei kitiems duoda.“

Nors Alvito miestelio gyventojai gyvena tarp dviejų – Alvito ir Paežerių – ežerų, maudytis juose negali. Žmonės su ilgesiu prisimena dar visai nesenus laikus, kai Alvito ežere galėdavo ir atsigaivinti, ir valtele paplaukioti, ir pažuvauti.

Šviesi praeitis, bjauri dabartis

Daugelį metų paežerėje gyvenanti Valerija Rašimienė LŽ pasakojo, jog sovietmečiu visi maudėsi atvirame vandens telkinyje. Alvito ežero pakrantėje buvo įrengtos maudynių vietos. „Ko gero, tai buvo mėgstamiausia mūsų laisvalaikio leidimo vieta. Į paplūdimį atveždavo smėlio, nušienaudavo žolę“, – prisiminimais dalijosi V.Rašimienė. Šalia ežero veikė garsioji „Alvito dūda“, į kurią pavalgyti užsukdavo nemažai žmonių. Ten pat buvo įrengta nedidelė poilsiavietė su brasta.

Dabar „Alvito dūda“ – apleista ir niekam nereikalinga, lentomis užkaltais langais, nors stūkso greta itin judraus tarptautinio magistralinio kelio Vilnius-Marijampolė-Kaliningradas. Pats Alvito ežeras kuo toliau, tuo labiau tampa panašus į meldais užžėlusią didžiulę balą.

„Visas maudyklas užgožė meldai, per sąžalynus iki vandens nenubrisi. Nepjaunami meldai tiek išsikerojo, kad beveik pasiekė į miestelio centrą vedantį kelią“, – guodėsi V.Rašimienė.

Jai antrino ir Alvito kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Blažaitienė. Anot jos, tebėra išlikusi tik nedidelė Kriščiūno brasta, kuria dar įmanoma nubristi iki maudymuisi tinkamų vietų.

Kitoje Alvito miestelio pusėje, kiek tolėliau, telkšo dar vienas, tik kur kas didesnis ežeras – Paežeriai. Tačiau ir jame alvitiškiai maudytis negali dėl vešinčių nendrių brūzgynų.

„Pas mus užsukantiems svečiams net sunku ir paaiškinti, kodėl Alvito miestelis liko be paplūdimių. Visi tik pagūžčioja pečiais ir stebisi“, – LŽ kalbėjo alvitiškiai.

Galėtų tapti traukos centru

Svečių Alvitas sulaukia vis daugiau. Juos suvilioja kasmet vykstantys garsieji šv.Onos atlaidai, kitos šventės. Prieš kelerius metus mokslininkai, rengdami Marijampolės apskrities kultūros plėtros programą, pažymėjo, kad Alvito miestelyje puikios sąlygos plėtoti kultūrinį turizmą. Tereiktų sutvarkyti infrastruktūrą – atgaivinti anksčiau veikusią užeigą, įrengti paplūdimius ir kempingą, nutiesti takus į unikalų Širvintos slėnį, Būdviečių ozą ir Šukių pakraštinio gūbrio geomorfologinį kompleksą.

Nejaučia sentimentų

„Bendruomenė negali nieko pakeisti, nes ežeras privatus. Net gerai nežinome, kas jo savininkai. Labai norėtume, kad ežeras būtų prieinamas vietos gyventojams. Susiklosčius tokioms aplinkybėms Alvito bendruomenė neturi jokių galimybių gauti lėšų iš Europos Sąjungos (ES) poilsiavietei įrengti ir takui prie ežero sutvarkyti. Mat ES neskiria lėšų bendruomenėms, jei šios pasišauna tvarkyti privačią nuosavybę“, – apgailestavo A.Blažaitienė.

Pritardamas Alvito kaimo bendruomenės pirmininkės nuomonei, Vilkaviškio rajono Šeimenos seniūnijos, kuriai priklauso ir Alvitas, seniūnas Gintas Bakūnas LŽ kiek kitaip aiškino padėtį. „Yra visuomenės reikmėms paimti plotai ir pačiame Alvito miestelyje, nors ir ne prie vandens, pavyzdžiui, netoli esančiuose Maldėnuose. O už keleto kilometrų esančiuose Patunkiškiuose, Paežerių ežero pakrantėje, yra maždaug 50 metrų pločio maudykla“, – sakė G.Bakūnas. Jis pripažino, kad alvitiškiams privačiame Alvito ežere maudytis iš tiesų negalima.

Seniūno teigimu, gal ir būtų įmanoma Alvito ežero pakrantėje įrengti poilsiavietę, jei ežero savininkas nors kiek bendrautų su vietos žmonėmis. Tačiau taip nėra. „Jam ir šis ežeras, ir pats Alvitas yra visiškai svetimi. Savininkas nejaučia mūsų miesteliui ir jo gyventojams jokių sentimentų, todėl ir nesistengia suartėti su mumis“, – svarstė G.Bakūnas.

Vengia viešumo

LŽ pavyko surasti visai kitame Lietuvos pakraštyje – Rokiškyje – gyvenantį mediką, dabartinį Alvito ežero šeimininką Viktorą Jencių. Tačiau jis nesileido į jokias kalbas. „Ežeras yra privati nuosavybė, todėl šia tema su niekuo nediskutuoju, ką noriu, tą ir darau“, – nevyniojo žodžių į vatą V.Jencius.

Nors pats medikas nepanoro aiškintis ir atskleisti savo asmeninių sąsajų su Alvitu, vietos gyventojai žino, kad rokiškėnas kartais apsilanko Alvite. Nieko nuostabaus, nes jis yra prieškario Alvito dvaro savininko D.Malinausko vaikaičio Tado Stommos giminaitis. JAV gyvenančiam T.Stommai maždaug 25 hektarų ploto Alvito ežeras, kaip ir netoliese esantis Kiršų durpynas bei apie 100 hektarų žemės sklypas Alvito ir Maldėnų kaimų apylinkėse, buvo grąžinti pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. D.Malinauskas Alvito dvare gyveno nuo 1937 metų iki 1940-ųjų okupacijos pradžios, kai dvaras buvo nacionalizuotas, o šeimininkas – ištremtas. Tremties išvengė tik jo dukra Marija su vyru Viktoru Stomma, suspėję pasitraukti į Vakarus.

T.Stomma pretendavo atsiimti ne vien senelio valdytą žemę ir ežerą, bet ir Alvito dvaro pastatus, buvusią spirito varyklą. Pirmieji karo metais buvo apgriauti, tačiau vėliau pertvarkyti į butus, kurie dabar priklauso jų gyventojams. Spirito varykla buvo rekonstruota į užeigą, kuri jau nepriklausomybės metais ne kartą keitė savo šeimininkus, bet tikrojo taip ir nesulaukė.

Ežeras pelkėja

Kaip LŽ pasakojo alvitiškiai, prieš kurį laiką V.Jencius dar planavo prie ežero įrengti poilsiavietę – išvalyti dalį kranto, atvežti smėlio, net ketino įsigyti valčių ir jas nuomoti. Tiesa, savininkas įveisė nemenką serbentyną, tačiau iš esmės apsiriboja vien žvejyba. Į ežerą, siekiantį iki 4 metrų gylio, prieš kelerius metus buvo įleista daug karpiukų, kurie dabar daugiausia ir žvejojami. Dar ežere pasitaiko karosų ir ešerių.

„Žuvaujame ežere ne mes, o tik savininkų samdyti žmonės. Mes neturime teisės“, – tikino Alvito gyventojai, neslėpdami, jog su širdgėla žvelgią į ežerą ir stebį kaip jis pamažu praranda savo ankstesnįjį grožį. Krantuose karaliauja ne vien nendrės ir meldai, bet ir vandens žiurkės.

„Tai natūralus ežero virsmas pelke“, – taip Alvito ežero būklę apibūdino Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Vytautas Jaškevičius. Anot jo, vyksta natūralūs ežero senėjimo procesai, tokie pat kaip ir kituose – Amalvos, Žuvinto regiono ežeruose. Žmogus gali į šiuos procesus kištis arba ne. „Čia jau kaip savininkas nori. Nori – gali ežerą valyti ir paversti jį poilsiui tinkama vieta, o gali ir nieko nedaryti, ir ežeras palengva virs pelke“, – tvirtino V.Jaškevičius.

Garbinga istorija

Alvitas – vienas seniausių miestelių Užnemunėje. Manoma, kad jis buvo įkurtas XVII amžiaus viduryje, tik kurį laiką buvo vadinamas Paširvinčiu. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad jau apie 1650 metus Alvitas buvo gana didelis seniūnijos centras, turėjęs bažnyčią. 1685 metais čia buvo pastatyta ir pirmoji mokykla. XVIII amžiaus antroje pusėje Alytaus ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas šalia Alvito įkūrė dvarą. XIX amžiuje šį dvarą įsigijo grafai Gauronskiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro pastatai sudegė, tačiau po karo jis buvo atstatytas. Prieš išvažiuodama į Lenkiją, grafienė Gauronskienė Alvito dvarą pardavė. Apie 1937-uosius jį nusipirko 1918 metų Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.

Alvitas garsus ne tik dvaru, bet ir miestelio centre buvusios bažnyčios šventoriuje įrengta koplyčia. Jos rūsyje palaidotas Paežerių dvaro savininkas Zigmantas Gauronskis ir jo sūnus Vladimiras.

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas LŽ teigė, kad Gauronskiai buvo susigiminiavę su garsia Oginskių gimine. Pastarieji save kildina iš pirmųjų Rusios carų Riurikovičių giminės. „Galima sakyti, kad Alvito koplyčios mauzoliejuje ilsisi ir Rusijos carų palikuonys“, – sakė A.Žilinskas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

4 komentarai į "Ežero savininko sąžinė užpelkėjo"

  1. be sentimentu

    sentimentai miestelio gyventojams ir panasiai..jus gal kvaili(tie miestelio gyventojai)da,nusispjauti tam diedui ant jusu miestelio ir sentimentu,ta vieta,kur buvo sazine senai viskas uzzele.

  2. Tado Blindos vaikaitis

    Kas buvo „niekas“,tas tapo „VISKAS“- nieko Jums neprimena gerb.alvitiškiai?Ar ne laikas tą &#039&#039viską“paprasčiausiai suniekint įš naujo?Jei jiems „plevanto“ ant Jūsų,tai gal laikas ir Jums „plevanto na zakono“kuris leidžia visokiausio plauko „pabėgusių į vakarus“jenciukams užgrobti tai,kas jiems netik,kad nepriklauso(senaties terminas privalomas tik vagims nuo valdžios?),bet ir nesuvokiama,kaip gali GAMTA tapti kažkokių vaikaičių asmenine nuosavybe!Ežeras VISŲ, ir TAŠKAS! 👿

  3. Jonas

    Apie 1937-uosius Alvito dvarą ir Alvito ežerą buvo mėginama parduoti 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarui Donatui Malinauskui, nuslepiant faktus, kad Žemės reformos valdybos 1933-09-14 Nutarimu Nr.1971 šis ežeras buvo grąžintas privačion nuosavybėn su nuomos sutartimi, galiojusia iki 1941 m. liepos 1 d., kad Alvito dvaras nuo 1911 metų buvo beviltiškai praskolintas ir pardavimo akte parodyta tik dvi skolos. Dėl šių aplinkybių Žemės reformos departamentas 1939-07-11 raštu Nr 14723 kreipėsi į Vilkaviškio apskrities Ipotekos įstaigą, kuri atsakė 1939-09-09 raštu Nr.5930 ir patvirtino, kad Ipotekos įstaigoje Alvito dvarą sunkinančių skolų įregistruota keliskart daugiau, negu skelbia Pirmasis išrašas iš Aktų knygos Kauno I Notaro Aleksandro Žilinsko 1937 metams Aktas Nr.348, pagal kurį Alvito dvaras ir Alvito ežeras buvo mėginamas parduoti. Žemės reformos departamento 1939-07-11 raštą Nr. 14723 pasirašė departamento direktorius M. Chmieliauskas ir nusavinimo referentas Pr. Dulevičius, šiame rašte nurodyta, kad departamento žiniomis Alvito dvaras (ir kiti dvarai) priklausė Tadui, Stepono sūnui, Skarbek -Voičinskiui. 1932 m. spalių mėn. 28 d. palaikų sutvarkymo protokolu Stanislovui-Apolinarui, Tado sūnui, Skarbek Voičinskiui teko virš minėti dvarai po tėvo mirties. Alvito ežeras 1928 m. spalių 08 d. Žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. 19 buvo apskaitytas kai IV rūšies mokesniais neapdedami vandenys, esantys Vilkaviškio apskrities Alvito valsčiuje Alvito kaime. Tuo tarpu Donatas Malinauskas tevaldė 0,62 ha žemės plotą, kuris nebuvo apdėtas mokesniais, o visa Vilkaviškio apskrities Alvito valsčiuje Maldėnų kaime jo valdoma IV rūšies žemė, 37,02 ha ploto, buvo ariama. Tai patvirtina archyviniai dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, tik skaityti juos niekas nenori, manoma, dėl to, kad aukšti ponai prikišę nagus prie nuosavybės teisių atkūrimo į Donato Malinausko nuosavybę ir prisidengę Signataro vardu sukčiauja, nes 340,22 ha žemės plotą į kurį atkurtos jo vaikaičiui nuosavybės teisės, negalėjo valdyti D.Malinausko šeima, nes 1922-02-15 Žemės reformos įstatymu, su vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatyta 150 ha norma į vienos šeimos rankas, galioja ir šių dienų įstatymuose.

  4. Jonas

    Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. nutarimu (civilinė byla Nr. 2-352-378/2005) yra nustatyta neginčijama aplinkybė, kad Th. Stommai buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinį – Alvito ežerą, o ne į jame esančius žuvų išteklius. Tačiau tai netrukdė ir netrukdo Thaddeus Stommai ir Viktorui Jenciui sudaryti Alvito ežero nuomos verslinei žūklei sutartį, teisės aktų numatytra tvarka ją neįregistravus Valstybinį žemės kadatrą tvarkančioje įstaigoje, iki šios dienos gaudyti nelimituojamai Alvito ežero žuvis ir jas pardavinėti siekiant gauti naudos. Kad nereikėtų mokėti didžiulių mokesčių už nekilnojamąjį turtą Alvito ežerą, kurio vien įžuvinimo darbų ir sunaudotų 71380 vnt. žuvų 1995-1998 metais vertė yra 34946 Lt, žemėtvarkos projekto autorius V. Šlekys 2000.06.08 paskaičiavo Alvito ežero vertę tik 19931 Lt, nesivadovaudamas Vyriausybės patvirtinta Žemės įvertinimo metodika dėl to, kad „nežinojo jog tokia metodika yra priimta“. Pagal 1994 m. Alvito ežero mokslinių tyrimų duomenis Alvito ežero veslinė išeiga yra 48825 vnt. karpių, 10000 vnt. sidabrinių karosų nuo buvusio nuomininko įleistų 80000 vnt. dvivasarių karpių, 11000 vnt. karpių lervučių ir 20000 vnt. dvivasarių sidabrinių karosų. Manau, kad Mokesčių policija, Mokesčių inspekcija ir kitos kompetentingos teisėsaugos ir teisėtvarkos ijnstitucijos turėtų mokėti paskaičiuoti kokia žala padaryta Lietuvos valstybei nurodytiems piliečiams neteiėtai užvaldžius Alvito ežero žuvis, jas išpardavus ir nesumokėjus mokesčių ior imtis neatidėliotinų priemonių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.