Vietos gyventojai abejoja, ar Sūduvoje verta steigti nacionalinį parką.
Kaip tik šiuo metu gyvenvietes, kurias numatyta įtraukti į būsimojo parko teritoriją, lanko jo projektą rengiantys specialistai. Jie siekia išaiškinti vietos gyventojams, kaip pasikeistų jų gyvenimas įsteigus tokį parką.
Žmonės pasyvūs
Į tokį susitikimą Alvito kaimo bendruomenės centre susirinko tik penkiolika iš daugiau kaip tūkstančio šio miestelio gyventojų. Dauguma jų – garbaus amžiaus. Kai kurie susirinkimo dalyviai tiesiai šviesiai dėstė pirmiausia besirūpinantys, kaip „šiandien gyventi, o ne tuo, kas bus kada nors ateityje”. Alvitiečiai teigia, jie iki šiol nėra nieko girdėję apie tai, kas apskritai yra tas nacionalinis parkas ir kaip jo atsiradimas galėtų paveikti jų gyvenimo kokybę.
Šeimenos seniūnijos, kuriai priklauso Alvito miestelis, seniūnas Gintas Bakūnas menką gyventojų susidomėjimą būsimuoju nacionaliniu parku aiškino tuo, kad jaunesni alvitiečiai daugiausia dirba Vilkaviškyje arba Kybartuose, todėl tiesiog negali lankytis darbo metu rengiamuose susirinkimuose.
Vos keletas ar keliolika kaimiečių į susitikimus su projektuotojais atėjo ir kitose gyvenvietėse – Slabaduose, Pajevonyje, Sintautuose.
Turi abejonių
Steigiamas nacionalinis parkas atskiromis „salomis” aprėps nemenką Sūduvos krašto dalį – Vištyčio regioninį parką ir netoli jo esančias teritorijas, kai kurias pasienio su Lenkija vietoves Kalvarijos savivaldybėje bei Kudirkos Naumiesčio – Sintautų kraštą Šakių rajone, pasienyje su Kaliningrado sritimi. Iš viso parką turėtų sudaryti daugiau nei 31 tūkst. hektarų tiek dirbamos, tiek ir mišku apaugusios ar pievomis virtusios žemės, priklausančios daugiau nei dviem tūkstančiams savininkų.
Bartninkų seniūnas Petras Čirvinskas LŽ sakė, kad būsimo nacionalinio parko teritoriją dirbtinai bandoma „pritempti” iki Ožkabalių, kuriuose įsikūrusios dvi gyvenvietės – Basanavičynė bei Piliakalniai. Šalia pastarosios yra keletas įdomių piliakalnių. „Šios teritorijos jau ir taip turi saugomų teritorijų statusą, todėl yra tvarkomos ir prižiūrimos. Tačiau koks tikslas į nacionalinio parko teritoriją įtraukti šalia esančius, kai kur net krūmokšniais apžėlusius tyrlaukius, besidriekiančius ne vieną kilometrą – man visiškai neaišku”, – stebėjosi P.Čirvinskas projektuotojų ketinimais žūtbūt praplėsti būsimojo nacionalinio parko teritoriją ir dabar lankytojų nestokojančių Sūduvos krašto įžymybių sąskaita.
Salomėjos Nėries gimtinėje Kiršų kaime, netoli Alvito šeimininkaujanti poetės marti Laima Bučienė sakė nėra prieš tai, kad jų žemė būtų įtraukta į kuriamo nacionalinio parko teritoriją, bet labiau pageidaujanti, jog kas nors iš tikrųjų, o ne kalbomis, pagelbėtų jai prižiūrėti kultūros paminklo statusą turinčią sodybą. „Žiemomis aplink sodybą beveik nuolatos sukiojasi 17 stirnų. Gražu, bet jos naikina viską, ką tik pasodinu. Jau net nežinau kaip kovoti ir su bebrais. Šie baigia sugraužti kone paskutinius sodybos medžius. Visur kreipiausi, bet esu tik varinėjama nuo Einošiaus pas Keipošių, o padėti niekas nenori”, – guodėsi L.Bučienė, dvejodama ar iš tikrųjų sodybai tapus nacionalinio parko dalimi pavyks atstatyti S.Nėries gimtinės gyvenamąjį namą.
Vis vien bus?
Nacionalinio parko projektą rengiančio Žemėtvarkos instituto kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus viršininkė Rita Palčiauskaitė teigė, kad kuriant Suvalkijos nacionalinį parką nenumatoma kaip nors riboti dabar plėtojamą ūkinę veiklą. Numatomi apribojimai palies tik norinčiuosius griebtis kokios nors naujos veiklos. „Jei bus pritarta nacionalinio parko steigimui, tuomet bus parengti ir jo teritorijos tvarkymo planai, kuriuose bus konkrečiai apibrėžta, kokia veikla leidžiama, o kokia ne”, – teigė R.Palčiauskaitė. Ji patikino, kad jeigu gyventojai vis dėlto nepritars Suvalkijos nacionalinio parko kūrimo idėjai, tai jo ir nebus. Tačiau numatytos vietovės, ko gero, vis vien pateks į saugomas teritorijas – bus plečiamas šiuo metu veikiantis Vištyčio regioninis parkas, suteikiant jam nacionalinio parko statusą.