Gimimo stebuklas tėvo akimis

Žinomi vyrai prisipažįsta: stebėti, kaip tavo vaikas ateina į pasaulį, – su niekuo nepalyginamas jausmas

Naujos gyvybės kelias į šį pasaulį lydimas didelės kančios. Taip jau gamtos sutvarkyta, jog šią kančią tenka iškęsti moterims, o vyrai… Jie taip pat savaip išgyvena šį įvykį, jaudinasi, net ašarą nubraukia, o kartais ir nualpsta. Artėjančios Tėvo dienos proga savo „gimdymo” įspūdžiais su „Šeima” pasidalijo trys žinomi tėčiai: fotografas Romas Čekanavičius, krepšinio treneris Rūtenis Paulauskas ir televizijos laidų bei renginių vedėjas Gytis Balčiūnas.

Tapo kitokiu vyru

R.Čekanavičius nuotraukose yra įamžinęs ne tik abiejų savo atžalų gimimą, bet ir kitų vaikų atėjimą į šį pasaulį. „Anksčiau įsivaizdavau, kad tėvo ir motinos indėlis į vaiko atsiradimą yra vienodas. Prisipažinsiu – kol nebuvo tekę matyti gimdymo, buvau visai kitoks vyras”, – nusijuokė vaikus su jų mama Rosita pasitikęs tėtis.

Patyręs gimimo stebuklą vyras suprato, kad išnešioti ir pagimdyti vaiką moteriai – milžiniškas darbas. R.Čekanavičius neagituoja visų tėvų būtinai stebėti gimdymą. „Tai turi savų minusų ir pliusų. Žinoma, gali šokiruoti fiziologinė šio proceso pusė. Tačiau kai pamatai, kiek pastangų turi įdėti mama, kad vaikelis gimtų, suvoki tokius dalykus, kurie iki tol net nešaudavo į galvą”, – tikino fotografas, tapęs švelnesnis, atlaidesnis mylimajai pagimdžius.

„Skausmas, kurį teko iškęsti moteriai, pribloškė. Pagalvojau, kad susimušęs pirštą tris dienas dejuoju, vaikštau apsirišęs skaudamą vietą. O čia – kūną plėšiantys sąrėmiai. Pasijauti toks menkas su savo skausmeliais”, – atviravo Romas.

Kartą jis fotografavo vienos moters gimdymą, pasibaigusį cezario pjūviu. Po kelių dienų gimdyvei namo nuvežė nuotraukas. „Atėjau su gėlėmis aplankyti, mano supratimu, vienos sunkiausių ligonių. O jaunosios mamos tėvai sako: „Ji išėjo į parduotuvę.” Kaip tai į parduotuvę? „Na, taip, pirkti mažyliui drabužėlių.” Negalėjau patikėti savo ausimis. Maniau, kad po tokios operacijos moteris bent mėnesį gulės prikaustyta prie lovos. O ji sau po parduotuves vaikšto. Neįtikima, ką moterys gali ištverti”, – šyptelėjo neseną istoriją prisiminęs fotografas.

Dėl savų – mažiau jaudulio

Romas prasitarė, kad fotoaparatas jam – tarsi apsauginis skydas, už kurio slėpėsi, kad nesuskystų iš baimės ir nerimo, kai gimdė jo draugė Rosita. „Teko matyti, kaip vyrai alpsta, bąla, išeina iš palatos negalėdami ištverti kančių vaizdo. Sakyčiau, kad tai gražūs dalykai. Jie parodo ne vyro silpnumą, o jautrumą”, – samprotavo fotografas.

Romui kiek nesmagu, kad jis labiau jaudinosi dėl kitų šeimų, negu dėl savo vaikų gimimo. „Mes gimdėme apsupti labai patyrusių medikų. Be to, ir pirmagimę Sofiją, ir jaunėlį Titą Rosita pagimdė leng-vai”, – džiaugėsi tėtis.

Tačiau likimas fotografui iškrėtė pokštą – dukros ir sūnaus gimimo nuotraukos išėjo ne tokios vykusios kaip kitų mažylių. „Ilgai galvojau, ko toms nuotraukoms trūksta ir supratau – Rosita jose viena. Trūksta tėvelio, t. y. manęs. Kitose mano nuotraukose užfiksuoti vyrai, kurie apkabina, kartu kenčia sąrėmius, glosto, šluosto prakaitą nuo veido, masažuoja. O mūsų vaikų gimimo nuotraukose viso to nematyti”, – sakė fotografas.

Kritiniu momentu kartu

Krepšinio treneris R.Paulauskas juokėsi, kad ir jam likimas iškrėtė pokštą – tik pradėjusiam Lietuvos moterų rinktinės trenerio karjerą žmona Rasa padovanojo trečią vaiką, ir kaip tyčia, mergaitę. Paulauskų šeimoje dabar auga trylikametis Povilas, ketverių Saulė ir poros mėnesių Rūta.

„Pastarasis Rasos gimdymas prasidėjo naktį. Turėjau nuvežti žmoną į gimdymo namus ir palikti, žinoma, nebegalėjau”, – jauniausios dukrelės gimimą prisiminė R.Paulauskas. Treneris prisipažino jautęs didelę įtampą, kol žmoną kankino sąrėmiai. „Nežinau, kiek jai padėjau, bet buvau kartu. Bent jau morališkai, tikiuosi, palaikiau. Skausmo, žinoma, sumažinti niekas negali, bet moteriai svarbu, kad artimas žmogus bent už rankos palaikytų”, – kalbėjo trijų vaikų tėtis.

„Žinote, vyrui taip pat skauda, kai moteris kankinasi. Jauti didžiulę moralinę atsakomybę už ją. Kamuoja baimė, ar kritiniu momentu galėsi jai padėti. Tačiau aš labai pasitikėjau gydytojais. O geriausia buvo tai, kad Rasa tuo metu buvo vienintelė gimdyvė, tad visas medikų dėmesys buvo skirtas tik jai”, –

prisiminė R.Paulauskas. Kai prieš 13 metų gimė jųdviejų pirmagimis, Rūtenis buvo darbe. „Tai nebuvo gerai, – prisipažino vyras. – Su žmona esame labai prisirišę vienas prie kito, todėl kritiniais momentais reikia būti drauge. O gimdymas kaip tik ir yra tas kritinis momentas.”

Jautėsi tikru akušeriu

Nors šiandien Renatos ir Gyčio Balčiūnų šeimoje krykštauja tik viena mažylė, jos tėtį galima vadinti daugiavaikiu. Taip jau susiklostė, kad išsigandę baisių vaizdų gimdykloje, keli Gyčio draugai žmonas prižiūrėti patikėjo būtent jam. Vyriškis skaičiuoja: „gimdyti” jam teko net šešis kartus.

„Keista stebėti gimdymą, kai ant akušerinio stalo guli ne žmona, o kita moteris”, – prisipažino Gytis. Su šypsena jis prisiminė momentus, kai kūdikius priėmę medikai į jį kreipėsi kaip į genetinį tėvą, siūlydami paimti mažuosius verksniukus į rankas. Vienai moteriai pagimdžius Gytis net nukirpo mažylį ir mamą rišančią bambagyslę.

„Ar smerkiu vyrus, kurie atsisako stebėti žmonų gimdymą? Tikrai ne. Jei jauti, kad šis žingsnis per sunkus, geriau susilaikyti”, – dvejojantiems būsimiems tėveliams patarė pašnekovas.

Pilvas augo ir mamai, ir tėčiui

Stebint dukrą Miją Liepą, kuri prieš kelias dienas po kambarį ėmė tipenti mažais žingsneliais, iš Gyčio veido nedingsta šypsena. „Reikės jai papasakoti, kad kai laukėsi mamytė, laukiausi ir aš, nes pilvas augo abiem”, – juokėsi laimingas tėvas.

Lemtingąją dieną, gimdyvei gulint ant akušerinio stalo, būsimas tėvas medikams negailėjo patarimų. O šie nerimaujantį vyrą vis tildė primindami, kad pagal statistiką jis jau turėtų uostyti amoniaką. „Jei ant kojų išsilaikai 20 sekundžių ir nenualpsti, vadinasi, viską žinai ir gali duoti pastabų gydytojams”, – juokavo Gytis.

Gimdymo dieną jam sunkiausia buvo matyti skausmo perkreiptą žmonos veidą ir stebėti, kaip prieš cezario pjūvį anesteziologas Renatai į stuburą leidžia skausmą malšinančius vaistus. „Žiūrėdamas į savo moterį dar kartą įsitikinau, kad tam tikrais momentais silpnoji lytis yra ir stiprioji”, – tvirto sudėjimo vyras prisipažino, kad tokį skausmą jis vargu ar ištvertų.

Kalbama, kad motina savo vaiką pamilsta vos paėmusi ant rankų, o vyrams reikia laiko susitaikyti su mintimi, kad mažasis žmogutis jam nesvetimas. Gyčiui tokios kalbos kelia juoką. „Vos tik pamačiau Miją Liepą, tą pačią minutę pamilau”, – nuoširdžiai prisipažino.