Daugumos kelionės į JAV apsiriboja didžiaisiais miestais. Ir visai be reikalo, nes šalies nacionaliniai, valstybės ypač saugomi ir puoselėjami, civilizacijos nesugadinti parkai, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla, pribloškia savo pirmapradės gamtos grožiu.
Kelionės ir turizmas
Svečiuodamasis pas draugus Kalifornijoje (JAV), Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bezaras su žmona Snieguole pirmiausia suko ne į miestus, o į nacionalinius parkus – tuos, kurie valstijos žemėlapyje pažymėti atskira išnaša kaip vertingiausi. Kalifornijoje jų net 9, o visose JAV yra apie 50 (Lietuvoje – 5).
Gamta – lyg šventovė
„Visa Kalifornijos gamta yra be galo graži, o kai kur tiesiog unikali – niekur kitur pasaulyje nesutinkama. Ši valstija beveik septynis kartus didesnė už Lietuvą ir gyvena čia beveik 17 kartų daugiau gyventojų, tad tikrai nesitikėjau tokios gamtinės įvairovės – vandenyno pakrantėse pasigrožėjęs plaukiojančiais delfinais per porą valandų gali pasiekti apsnigtas viršūnes ir slidinėti, o dar už valandėlės nusileisti į dykumas, – pasakojo jis. – Nors didieji miestai (Los Andželas, San Franciskas) išsitęsę po 100 kilometrų, net apie trečdalis valstijos teritorijos skirta įvairių kategorijų saugomoms teritorijoms – tai nacionaliniai ir valstijos parkai, nacionaliniai miškai, rekreaciniai arealai, žalieji plotai, skirti visuomeniniam naudojimui. Aplankėme keturis nacionalinius parkus – gamta nuostabi, lankymas, informacinė sistema apgalvota ir puikiai įrengta, žmonių požiūris į gamtą labai subtilus. Daugelis amerikiečių į nacionalinius parkus vyksta kaip į gamtos šventovę: pažinti, vaikus auklėti, aktyviai keliauti, padirbėti visuomenės labui. Labiausiai lankomas Yosemite nacionalinis parkas. Tai vienas pirmųjų pasaulyje nacionalinių parkų, net sunku suvokti, kad šioje vietoje jau 1864 metais buvo įsteigta valstijos saugoma teritorija. Prisiminkime – tada Lietuvoje buvo tik panaikinta baudžiava, vyko sukilėlių kovos ir apie valstybės saugomas gamtos teritorijas nė kalbos nebuvo.”
Amerikiniai „puntukai”
Daugelis Kalifornijos nacionalinių parkų atidaromi tik gegužės pabaigoje, birželį, nes anksčiau dėl sniego daug kur keliai būna neišvažiuojami.
„Sekvojų ir Karališkojo kanjono nacionaliniai parkai pasitiko tirpstančio sniego storymėmis, kurios prie kelių vietomis siekė iki 2 metrų. Labai savotiškas ir įdomus Jėzaus medžių (Joshua Tree) parkas su akmeninga dykuma ir erodavusių kalnų masyvais. Iš toli pamatęs, negalėjau suvokti, kaip lygioje dykumoje išlikę ne vientisi kalnų gūbriai, o tarsi iš „puntukų” sukrauti kūgio formos masyvai – pasakojo geografas V.Bezaras. – Kalnai įdomiai susidėlioję: kietesnių mineralų uolienos iškilusios, minkštesnės nuo šalčio, lietaus, vėjo per milijonus metų sudūlėjo ir pavirto smulkiu smėliu. Apie šioje akmeningoje dykumoje augančius Jėzaus medžius mokslininkai sako, kad tai patys gyvybingiausi pasaulyje medžiai.”
Pasak V.Bezaro, JAV nacionalinių miškų statusą turinčios teritorijos yra labiau saugomos nei pas mus – jokios ūkinės veiklos nematyti, tik kelius naujus tiesia ir apžvalgos, poilsio aikšteles įrenginėja.
Sekvojos – vietinis reliktas
„Didžiausią įspūdį mums padarė Sekvojų nacionalinis parkas ir didžiuliai jo medžiai. Milžiniškų sekvojų amžius siekia iki 2500 metų, aukštis – 50-80 metrų, didžiausių medžių skersmuo pažemėje – 12 metrų, apjuosti kamieną prireiktų 33 metrų virvės. Įsivaizduokite, per milžiniškos sekvojos kamiene išpjautą ertmę (skersmuo apie 3 m) net automobilių kelias gali eiti, o medis vis gyvybingas. Šių medžių kitur pasaulyje nerasi, tai Kalifornijos išlika. Parkas įkurtas specialiai šiems medžiams išsaugoti. Kalifornijoje tai nėra labai retas medis, jų pasitaiko net gyventojų kiemuose”, – pasakojo V.Bezaras.
Į parką reikia užsirašyti
Pasak V.Bezaro, amerikiečiai dabar sukūrę puikią savo parkų apsaugos ir tvarkymo sistemą, administracija gauna šimtaprocentinį finansavimą iš biudžeto. Ką surenka iš lankytojų, irgi skiriama parko reikmėms. „Keliai per parkus – puikūs, visur – informatyvi reklama, per visus kalnus nužymėti pažintiniai pėsčiųjų, dviračių takai, lankytojai jais gali vaikščioti, grožėtis. Automobilių keliais galima pasiekti tik 10-15 proc. parkų teritorijos, jie veda prie atraktyviausių objektų, bet didžioji teritorijos dalis masiškai nelankoma – ji skirta gamtai. Sunku įsivaizduoti, bet Yosemite nacionalinį parką per metus aplanko 3,5 mln. lankytojų. Keliaujant tik retai kur galima rasti viešbutuką, kempingą, stovyklą. Tačiau labai daug vietų skirta vaikų ekologiniam mokymui, atskiros stovyklos – vasaros poilsiui. To labai trūksta Lietuvoje, galėtų, pavyzdžiui, Palūšė būti pritaikyta tokiai veiklai, gamtos mokykloms, aktyviam pažintiniam turizmui. Amerikos nacionaliniuose parkuose nuolatinių gyventojų beveik nėra, ūkinė veikla nevykdoma, beveik visur šimtaprocentinė valstybinė nuosavybė, parkai skirti gamtai išsaugoti ir pažintiniam turizmui”, – pasakojo V.Bezaras.
Į parkus plūsta turistai, savaitgaliais ar per šventes jų būna tiek, kad vietomis net automobilių spūstys susidaro. „Norint patekti į kai kuriuos net iš anksto užsirašyti reikia, taip stengiamasi reguliuoti žmonių srautą, kad parkai nebūtų perpildyti. Kad netektų sukti atgal, norint aplankyti kurį nors JAV nacionalinį parką, geriausia užsiregistruoti internetu iš anksto. Taip jie įpratę, – pasakojo V.Bezaras. – Labai norėjau patekti į seniausią pasaulyje Jelaustono nacionalinį parką, garsų savo kalnais, geizeriais, tačiau gavau atsakymą, kad ten bus leidžiama tik nuo birželio vidurio, nutirpus sniegui. Elektroniniu paštu užsirašęs į kitus parkus po savaitės gavau visą informaciją su suplanuotais, siūlomais to sezono maršrutais, laikraščiais, lankstinukais.”
Pažeidėjai liko praeity
Pasak V.Bezaro, didžioji dalis JAV nacionalinių parkų – milžiniškos teritorijos, dažnai – kelių šimtų tūkstančių hektarų dydžio, šalia jų net ir didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas atrodytų labai kukliai.
Kiekviename parke dirba po kelis šimtus reindžerių. Visų Kalifornijos parkų lankymas mokamas – įvažiuodamas sumoki 20 dolerių, gauni bilietą, informacijos komplektą ir gali keliauti iki savaitės. Išvažiuodamas bilietą vėl grąžini poste. Tačiau degalų, maisto, nakvynės kainos čia mažesnės nei Lietuvoje.
Kaip pastebėjo V.Bezaras, JAV nėra tokių konfliktų su aplinkosaugos įstatymų pažeidėjais, kaip pas mus. „Brakonieriavimas, nelegalus miško kirtimas ir kiti pažeidimai JAV buvo XIX a. pabaigos problemos, – pasakojo jis. – XIX a. pabaigoje Yosemite parke vasarą patruliuodavo iki 150 raitų JAV armijos kavaleristų. Ir reikalai sutvarkyti. Viskas jau sustatyta į vietas, visi žaidžia pagal nustatytas taisykles.”
Gamta, ypač Kalifornijoje, pasak V.Bezaro, yra šventas žodis. „Los Andžele daug žaliųjų plotų, skirtų poilsiui, žmonės čia bėgioja, sportuoja, knygas skaito. Šis milijoninis miestas, galima sakyti, mažaaukštis, gatvės apželdintos, kartais sunku suprasti – gatve ar parku eini. Medžiai puoselėjami, ne taip kaip dažname mūsų miestelyje – užsimano kas nors ir nupjauna, kad jam šviesos neužstotų, – stebėjosi V.Bezaras. – Ten, jei medžiai vertingi, pavyzdžiui, Kalifornijos ąžuolai, nors ir auga privačiuose sklypuose, yra neliečiami. Ir tai žmonėms yra normalu, įprasta, tuo didžiuojamasi. Juk jei medžiui arti šimto metų, logiška, kad ne tu jį sodinai, tai ir neturėtum kirsti, puoselėk, vaikams palik. Aš, pavyzdžiui, labai džiaugčiausi, jei mano kieme būtų koks 70 metų senumo medis. Namą tai gali pasistatyti per metus, o medžio taip greit neužauginsi. Matyti, kad Kalifornijos gyventojai šiuo požiūriu kitokie. Sako, jie išsiskiria ir iš visos savo šalies. Pas mus aplinka atrodo gerokai liūdniau. Pirmiausia dėl žmonių santykių, nihilizmo, pilietiškumo trūkumo, galų gale – elementaraus apsileidimo. Ir tie nesibaigiantys konfliktai – vienas skundžia, kad negauna leidimo statyti namo nacionaliniame parke, kitas skųstų, jei kaimynui būtų toks leidimas išduotas, trečias – kad šie du jam triukšmą kelia. Ir dažnai dėl visko kaltinama parko direkcija.”
Pasak pašnekovo, į senuosius JAV ar Europos nacionalinius parkus mūsiškiai galės lygiuotis tik po kelių dešimtmečių – juk nacionaliniai parkai kuriami ateities kartoms. „Negalima vienadienių norų iškelti virš visuomenės, gamtos interesų. Man labai įsiminė Anglijos nacionalinių parkų deklaruojami tikslai – saugoti gamtos vertybes ateities kartoms ir žmonių džiaugsmui”, – sakė V.Bezaras.