Žinomas žurnalistas, Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos narys Romas Sakadolskis žada eiti kaktomuša, jei reikės priešintis norams siaurinti laisvo žodžio ribas visuomeniniame transliuotojuje.
Prieš du mėnesius naujuoju LRT generaliniu direktoriumi tapus žurnalistui Audriui Siaurusevičiui, visuomeninio transliuotojo veikla sulaukia įvairių vertinimų. Stebėtojams klausimų kelia naujojo vadovo paskyrimo aplinkybės, afišuojama draugystė su įtakingiausiais politikais, pirmieji priimti sprendimai.
Ypač daug diskusijų sukėlė A.Siaurusevičiaus siūlymas uždarame LRT tarybos posėdyje svarstyti Pilietinės visuomenės instituto direktoriaus Dariaus Kuolio radijo laidą „Tarp Rytų ir Vakarų”, kurioje kritiškai aptartas vienas Lietuvos televizijos (LTV) naujienų laidos „Panorama” siužetas apie teismų darbą. Šią savaitę taip pat už uždarų durų priimtas sprendimas sutarties su D.Kuoliu nepratęsti. Kiek anksčiau LTV antrajame kanale neliko D.Kuolio laidos „Sankirtos” – esą baigėsi televizijos sezonas. Protestuodamas prieš ryškėjančias tendencijas, iš pareigų atsistatydino LRT tarybos pirmininkas Valentinas Milaknis.
„Jei dabartinė vadovybė bandys iš visuomeninio transliuotojo daryti uždarąją akcinę bendrovę, bus blogai. Kovosime. Tačiau tikiuosi, kad taip nebus”, – interviu „Lietuvos žinioms” sakė buvęs „Amerikos balso” žurnalistas, LRT tarybos narys R.Sakadolskis.
Tik verslas
– Vis dažniau prabylama, kad po nepriklausomybės atkūrimo atgauta spaudos laisvė pastaruoju metu nyksta pačių leidėjų ir žurnalistų pastangomis?
– Čia yra nemažai tiesos. Sąjūdžio laikai buvo tiesos išsakymo, galbūt net kiek nekritiškai, metas. Nesakau, kad tada buvo labai daug netikslumų ar neteisybės, bet galbūt daugiau, negu dabar įsivaizduojame, truputį romantizuodami tą laikotarpį.
Po pirmųjų nepriklausomybės metų, tiesos išsakymo protrūkiui aprimus, prasidėjo normalesnis gyvenimas, bet ir tada nemažai žurnalistų įsivaizdavo, kad jie yra sanitarai, nušviečiantys pilietinės bendruomenės blogybes.
Dabar pamažu ateina tai, kas ir turėjo: viskas ima keistis, ir, sakyčiau, į bloga. Ne todėl, kad žiniasklaida tapo verslu. Tiesiog žmonės, kurie ateina iš verslo ar kuria verslą per žiniasklaidą, nesuvokia, kad svarbiau yra ne šiandien didinti pardavimą, o užsiauginti lojalius skaitytojus ar žiūrovus, liksiančius su jais visą gyvenimą. Pasitikėjimo ugdymas tapo lyg ir antraeiliu dalyku, aukojamu dėl trumpalaikių verslo tikslų.
Tai yra dalis atsakymo, kodėl žiniasklaida tampa vis pigesnė turinio atžvilgiu ir vis mažiau investuoja į žurnalistų ugdymą. Toks „fabriko požiūris” šiandien duoda rezultatus. Visai neseniai D.Kuolio laidoje „Sankirtos” (kai ji dar buvo) dalyvavo žurnalistai Rimvydas Paleckis ir Rytas Staselis. Paklaustas, kas šiandien yra žiniasklaida – bendras interesas ar verslas, R.Staselis atsakė, kad tai visų pirma yra verslas. Netrukus buvo pareikšta mintis, kad iš tikrųjų viskas daroma klientams, o jie yra du: tie, kurie užsako, ir tie, kurie perka. Štai tada žiniasklaida tampa verslu, ir niekuo daugiau. Drįsčiau sakyti, kad Rytas pasakė karčią tiesą apie Lietuvos žiniasklaidą.
Dėstau studentams. Daugelis jų įsidarbina jau antrame kurse. Tai yra 19-20 metų vaikai. Jie bendrauja su pašnekovais, tarsi būtų žurnalistai. Prisimenu, kai priimdavome į redakciją Amerikoje jaunuolius, bebaigiančius aukštąjį mokslą, jie džiaugdavosi, jeigu galėdavo ateiti mums kavos panešioti! Pats, kai buvau jaunas, siūliausi iššluoti aslą! Nešioti popieriukus. Viso to nėra. Kodėl? Viena iš priežasčių, kad žiniasklaida – tiktai verslas. Norima pigios darbo jėgos. Tada, kai žurnalistas įgyja ne tik stažą, bet jau yra mąstantis ir įgijęs patirties, dažnas išeina iš žiniasklaidos. Į jo vietą ateina vaikas be patirties. Kaip lengva vaiku manipuliuoti! Kol žurnalistai nestos mūru ne tik už žodžio laisvę, bet ir už tai, kad reikia saugoti darbo vietas, tol niekas netrukdys daryti iš to tik verslo.
Dar vienas dalykas – kiek valstybė daro įtakos žiniasklaidai. Premjeras Gediminas Kirkilas gali sakyti ką nori, bet ir jis, ir Viliukas Kavaliauskas, ir kiti žino, ką jie darė, kai pirko reklamas, kur dažniausiai tuščiame lape sėdi du senyvo amžiaus žmonės: taip kalbama apie socialinę paramą. Tai nėra joks atsiskaitymas visuomenei, pone Gediminai, ir jūs tai žinote. Ir kiekvienas kvailelis tai žino. Kam mulkinti žmones? Tai kas, kad jūs su pypke supykote ant mūsų žiniasklaidos?!
Už laisvę – kaktomuša
– Paprastai verslo darymu kaltinama komercinė žiniasklaida. Tačiau turime visuomeninį transliuotoją, kur padėtis, regis, tokia pati?
– Pamatysime, kaip viskas klostysis vadovaujant A.Siaurusevičiui. Būtų labai gaila, jei įvyktų, kaip sakote, turint omenyje, kad jis tiek metų dirbo „Laisvosios Europos” redakcijoje. Norėčiau tikėti, kad bus kitaip.
Dėl Lietuvos televizijos ir radijo – nežinau, atvirai pasakius, kaip bus. Darysiu viską, ką galiu, priešindamasis bet kokiam norui siaurinti laisvą žodį Lietuvos televizijoje ir radijuje. Jeigu tai reikš eiti kaktomuša – eisiu.
Drįsčiau sakyti, LTR taryboje yra ir daugiau žmonių, kurie irgi mano, kad nuomonių įvairovė būtina, kad visuomeninio transliuotojo misija yra kitokia nei uždarosios akcinės bendrovės. Jei dabartinė vadovybė bandys iš visuomeninio transliuotojo daryti uždarąją akcinę bendrovę, bus blogai. Kovosime. Tačiau tikiuosi, kad taip nebus.
Aš LRT įsivaizduoju įvairovę. Man labai svarbu, kad nebūtų kalbama vienu balsu. „Lietuvos ryto” įtaka, pavyzdžiui, nebūtinai bloga, bet jos yra per daug. Turėtų būti ir kitų dalykų, kad matytume visą nuomonių spektrą.
Be to, žinokite, kad dabar artėja rinkimai, kurie viską iškraipo. Daug kas nusės, jiems pasibaigus. Tačiau tokios institucijos kaip LRT naujienų direkcija privalo būti ypač atsargios ir per rinkimus, ir visais kitais atvejais. Nepalaikau idėjos, kad nacionalinio transliuotojo neturėtume kritikuoti, net ir iš vidaus. Atmetu idėją, kad D.Kuolys negali, jeigu mato reikalą, pakritikuoti „Panoramos” arba kokios nors kitos laidos. Normalioje visuomenėje nacionalinis transliuotojas priklauso mums visiems – ir visi turime teisę kritikuoti.
Bus piketai
– Tačiau problemų LRT kilo iš dalies ir dėl naujojo generalinio direktoriaus iniciatyvų?
– Jo iniciatyva buvo sušauktas uždaras LRT tarybos posėdis, apie kurį kalbėti viešai nenoriu. A.Siaurusevičius apie jį prabilo, nors posėdis buvo uždaras: to truputėlį nesupratau, bet aš dar laikausi.
– Skaitant internetinius komentarus galima pastebėti nerimą, kad visuomeniniame eteryje nebepageidaujamos aštresnės, kritiškesnės diskusijos.
– Pamatysime, ar tokie nuogąstavimai turi pagrindo, ar ne. Aš irgi nerimauju, kad jie neturėtų pagrindo. Jeigu tai pasitvirtins, turime prisiminti, kad visuomeninis transliuotojas priklauso mums, mokesčių mokėtojams. Jeigu reikės, bus piketai. Niekas negali iš mūsų to atimti.
Visuomenei reikia nuomonių įvairovės, ir ypač jos reikia, kai artėja politinių rinkimų metas. Dabar ne laikas ją siaurinti. Jeigu tai bus bandoma daryti, turėsime pagrindo manyti, kad tai kam nors naudinga. Tokiu atveju visuomenė turi pasakyti „Ne!” ir pasirinkti tinkamiausią formą tai daryti. Turi pasakyti „Ne!” ir LRT taryba, ir aš tikiuosi, kad ji tai pasakys, jeigu reikės.
Jėgos žurnalistai
– Apžvalgininkas Andrius Navickas viename savo interviu kalbėjo, kad dalis Lietuvos žurnalistų kitados panoro būti labai reikšmingi, draugaudami su valdžia ir įgydami informacijos monopolį. Ar dabartinė situacija visuomeniniame transliuotojuje nėra tokio siekio rezultatas?
– Aš mažiau paisyčiau, kas su kuo draugauja ar bendrauja, bet labiau to, kaip atlieka savo pareigas. Jeigu žmogus yra profesionalas – o kalbant apie A.Siaurusevičių, tikiuosi, kad jis toks yra – jis galėtų savo draugystes pasidėti į kišenaitę ir ginti visuomenės interesą.
Kalbant apie A.Navicko nuostatą, yra kitas būdas tai pasakyti. Yra įtakos arba jėgos žurnalistai. Tai žmonės, kurie, viena vertus, gauna labai daug informacijos iš valdžios žmonių, kita vertus, visą laiką rizikuoja su jais suaugti. Tai visur pavojinga – ar tai bus Vilnius, ar Vašingtonas.
Nuo suaugimo saugo žurnalistų rotacija, vykstanti didesnėse valstybėse. Kaip fronte: žurnalistai pabūna pirmosiose linijose, o paskui važiuoja į ramesnę vietą. Lietuva – maža valstybė, turi mažiau galimybių tai daryti, ir žmonės „užsibūna”.
– Tuo metu, kai Lietuvos žurnalistai suprato, kad draugauti su valdžia palanku, atsirado geros partijos, geri politikai. Vėliau, atrodo, politikai, pradžiugę susiklosčiusia padėtimi, siekia išlaikyti jau tada pasiektą įtaką žiniasklaidai.
– Rolando Pakso apkalta supriešino ir žurnalistų bendruomenę, ir visą visuomenę. Tas supriešinimas niekur nedingo.
Nesakyčiau, kad ir šiuo atveju Lietuva yra išimtis. Visur politikai mėgsta prisijaukinti žurnalistus įvairiomis sąlygomis. Labai daug priklauso nuo pačių žurnalistų. Deja, žurnalistai dažnai leidžiasi prijaukinami ir pradeda kalbėti tuo leksikonu, kuriuo kalba įtaką darantis politikas. Politikas labai dažnai mėgsta sutirštinti, žurnalistas mėgsta supaprastinti. Kai sudedi sutirštinimą ir supaprastinimą, gali gauti labai kreivą veidrodį.
Tai man nekelia ypač didelio rūpesčio, nes visur ir visada bandoma opoziciją ar kitaip manančius truputį demonizuoti. Tačiau Lietuvoje nėra normalaus diskurso. Lietuvoje jei sakai, kad žmonės ginčijasi, tai dažniausiai reiškia, kad jie barasi. Iš tikrųjų nieko panašaus. Ginčas yra būtina politinio gyvenimo dalis. Visuomenė Lietuvoje dar turi mokytis kalbėtis, ir tas mokymasis yra skausmingas. Žurnalistai, kaip visi visuomenės nariai, nelabai moka kalbėtis. Vertinant primityviai: jeigu tu žinai tiesą, koks tikslas būtų skleisti netiesą? Taip pradėjus kalbėti, žiniasklaida sureliginama, dingsta skepticizmas, kuris būtinas bet kuriam žurnalistui – jis privalo ieškoti tiesos, žinodamas, kad niekada iki galo jos nesuras. Lietuvoje kartais skepticizmo trūksta. Bet tai yra ir menko profesionalumo pasekmė.
Laikas apsišvarinti
– Lietuvoje pastebima ir kita tendencija: savo nuopelnus valstybei sudievinę žmonės bando išlaikyti įtaką, tiesiog atmesdami ar net mėgindami drausti informaciją, kuri jiems nepriimtina.
– Yra žmonės iš vadinamųjų valstybininkų, nors tas terminas šiek tiek sąlygiškas: manau, kad yra tendencija ir tam tikro bloko ėjimas, bet neįžvelgiu didžiojo kosmologinio sąmokslo požymių. Tačiau tai nereiškia, kad viskas gerai. Žurnalistai galėtų būti tie, kurie pareguliuoja situaciją.
Jeigu žurnalistas tampa kurios nors grupuotės ruporu, jis virsta menkesniu žurnalistu. Ar tokių yra Lietuvoje? Taip. Tai ne ypač patrauklu, nes visuomenei nėra lengva orientuotis, kuris žurnalistas dirba, o kuris jau žino visą tiesą. Taip atsiranda pavojus suaugti su savo šaltiniais – jis labai realus Lietuvoje. Bet mane džiugina, kad yra ir kitaip mąstančių, pasakančių tai viešai ir laikraščiuose, ir interneto erdvėje.
– Kas galėtų pakeisti padėtį?
– Kai atvykau į Lietuvą, stebino visuotinio bejėgiškumo kompleksas. Per pastaruosius kelerius metus matau sveiko pykčio daigučių: „Palauk, tai yra mūsų valstybė, mūsų reikalas.”
Bus kovų Lietuvoje už žodžio laisvę. Bus mūšių. Turėkime omenyje, kad svarbus mūšis yra laimėtas: turime valstybę. Tai, viena vertus, gali mus guosti, kita vertus, neturėtume niekada leisti, kad tai valstybei būtų blogai, nes kenksime patys sau.
Bus metas, kai žurnalistai pradės organizuotis, bus metas, kada bus prabilta apie reikalą praskaidrinti žiniasklaidos priemonių savininkų buvimą žiniasklaidoje, bus metas, kai politikams nebus leidžiama nusipirkti ne tik žiniasklaidos puslapių ir apie tai viešai kalbėti, bet ir būti savininkais. Mes apsišvarinsime, bet mūsų laukia sunkūs uždaviniai.