Šiaurės Ledynuotojo vandenyno konferencijoje šalys pešasi dėl Arkties dugno – gamtos išteklių turtingiausios vietos pasaulyje.
Neaprėpiami šalti ledynai, dengiantys Arkties vandenyną, tūkstančius metų buvo viena sunkiausiai pasiekiamų pasaulio vietų. Jie skiria žemynus, klimatines sistemas ir civilizacijas. Net šaltojo karo laikais, kai po tais ledais zujo atominiai povandeniniai laivai, Rytai ir Vakarai pripažino Arkties vandenyną demilitarizuota neutralia zona, kurioje niekam nepriklauso viešpatauti – nei kapitalizmui, nei komunizmui. Ir staiga dabar padėtis pradėjo keistis. Vyksta seno sukirpimo kolonijinė kova dėl teritorijos pasidalijimo, tiesa, ne dėl naujos imperijos sukūrimo, o dėl naftos, mineralinių iškasenų ir kitų vertingų išteklių, laikomų didžiausiais visoje mūsų planetoje. Kai kuriais skaičiavimais, vandenyno dugne gali būti ketvirtadalis pasaulinių naftos ir dujų išteklių bei retų mineralų, kurių vertė – milijardų milijardai dolerių.
Dugne – milžiniški turtai
Dėl jų varžosi 5 šalys, kurių sienos liečiasi su Arktimi: Rusija, JAV, Kanada, Norvegija ir Danija. Į šį jau keletą metų rusenantį laužą pernai alyvos šliūkštelėjo rusai: jų povandeninis aparatas įsmeigė į vandenyno dugną po Šiaurės poliumi titano vėliavą. Rusija pareiškė, kad į šiaurę nuo Sibiro nusidriekęs Lomonosovo kalnagūbris yra Sibiro žemyninio šelfo tęsinys, todėl vėliava vandenyno dugne rodo teritorijos priklausomybę Rusijai. Maskva tvirtina, kad pasinėręs aparatas surinko geologinius įrodymus, kurie pagal 1994 metais įsigaliojusią Jūrų teisės konvenciją būtini Rusijai siekiant pareikšti suverenias teises į vandenyno dugną.
Rusijos šalys kaimynės šią ekspediciją įvertino kaip atvirą žemių užgrobimą, mėginimą užbėgti už akių visiems naujiems susitarimams dėl povandeninių išteklių pasidalijimo tarp gretimų šalių. Jos jau ėmėsi veiksmų teritorijai prisiskirti: Norvegija ir Danija vykdo tyrimus, JAV rengia ekspediciją, per kurią oficialiai „ieškoma hidroterminių šaltinių ir naujų biologinės gyvybės formų”, tačiau tikriausiai esama ir savanaudiškesnių interesų, Kanada vis toliau į šiaurę rengia savo karinius mokymus.
Kepurė tirpsta
Rusijos veiksmai paakino Daniją surengti penkių Arkties tautų konferenciją, – dabar ji dirba Grenlandijoje.
Forumas vyksta naujos „naftos šoko” fone: nuolat brangstanti nafta verčia daugelio šalių vyriausybes keisti savo energetinę politiką. Tuo svarbesnis klausimas: kam priklauso Arkties vandenynas? Dėl klimato šiltėjimo balta poliarinė kepurė tirpsta vis sparčiau. Mokslininkai įspėja, kad dėl klimato kaitos okeano danga gali išnykti jau kitai kartai dar esant gyvai.
Pagal Jūrų teisės konvenciją didžioji dalis Arkties vandenyno dugno veikiausiai atiteks toms 5 šalims, bet esama tikimybės, jog dviejų nedidelių rajonų nekontroliuos nė viena jų. Nors ledo skydas tirpsta, prireiks dešimtmečių, kol naftos gavyba iš toliau dabar egzistuojančių teritorinių vandenų taps įmanoma.
Eskimai neturi balso
Danija tikisi, kad tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, dalyvėms pavyks susitarti. Tai, kad į konferenciją pakviestos tik 5 iš 8 Arkties šalių – už borto liko Švedija, Islandija ir Suomija, – sukėlė pasipiktinimą, kartu ir tai, kad jokios balso teisės neturi eskimai – tauta, kuriai priklauso diduma užpoliarės gyventojų. Jų organizacijos ir aplinkosaugininkai reikalauja sudaryti tarptautinę sutartį, kuri draustų Arktyje bet kokią karinę veiklą ir naudingų iškasenų gavybą. Ekologai siekia atiduoti Arktį tarptautinės administracijos priežiūrai. Šis planas vargiai suderinamas su šalių pretenzijomis.
Pati Grenlandija, kurioje vyksta forumas, yra autonominė Danijos provincija. Su potencialiomis pajamomis iš naftos gavybos ji sieja visas savo viltis įgyti visišką nepriklausomybę, o tai dar labiau mažina galimybes, kad užpoliarę pavyks apginti nuo sekinančio komercinio brovimosi.