Šešerių metų išgarsėjusiai dainininkei likimas buvo užtrenkęs populiarumo duris, bet ji kant riai laukė savo valandos
Daugelio atmintyje iki šiol skamba keturiskart „Dainų dainelės” laureatės Vaidos Genytės (šiandien ji – Marazovienė) daugiau nei prieš dvidešimt metų pirmą kartą sudainuotos „Sparnuotosios sūpynės”. Dainuojančią mergytę su skaidria šypsena ir duobutėmis skruostuose pažinojo visi televizijos žiūrovai.
Tačiau paauglystėje, sako Vaida, nutilo jos „sūpynės” ir „čiungačiangos”.
Gal tik tam, kad reikiamu metu vėl suskambėtų?
– Atrodote labai pavargusi. Duoklė viešumui, darbai ar tiesiog pavasaris, vitaminų trūkumas?
– Šiuo metu – bemiegės naktys, nes labai daug darbų susidėjo: TV projektas, muzikos edukologijos magistro studijų pabaiga… Netrukus laukia magistro gynimas. O kur dar darbas mokykloje, namuose (šypsosi). Kartais 24 valandų nebepakanka. Bet aš nesiskundžiu: viskas labai laikina. Esu patenkinta, kad mano gyvenime tiek judėjimo.
– Kadaise Vaidai Genytei buvo prognozuojama didžiulė dainininkės karjera. Bet vieną dieną ji iš TV ekranų tiesiog išnyko. Kas gi nutiko?
– Iš ekranų Vaida dingo, bet iš muzikos pasaulio – ne. Aš esu profesionali muzikė. Tik tiek, kad nestudijavau vokalo, bet jo pasimokyti gal dar suspėsiu? „Dainų dainelė” man buvo užkėlusi kartelę. Visi tarsi laukdavo: ką ji šiais metais parodys? Konkursams mane rengdavo mama. Iš prigimties buvau gabi šokiui, dainai, vaidybai. Bet mama mano užzsiėmimus buvo sugriežtinusi iki mokyklos, muzikos mokyklos ir dainavimo. Niekam kitam vietos neliko. O svajodavau būti šokėja ar aktore.
– Prisimenate, kada pirmą kartą sudainavote garsiąją „Čiunga čianga”?
– Pirmą kartą „Dainų dainelėje” su dainele iš rusiško animacinio filmuko „Čiunga čianga” pasirodžiau šešerių. Kol buvau vaikas, tikau įvairioms laidoms. Po to sekė labai kvailas paauglystės laikotarpis, keitėsi mano balsas, keitėsi ir televizijos redaktoriai, prodiuseriai. Tie, kurie mane kviesdavo, išėjo. Pajutau nusivylimą. Norėjau dainuoti pagal savo amžių, bet niekas nebepasiūlė to daryti, tada pamaniau, kad geriau visai nedainuosiu.
– Ką Vaida veikė visus tuos metus, kai jos nematėme per TV?
– Mokėsi pedagoginiame universitete, dainavo universiteto chore „Ave vita”, su juo keliavo po įvairias šalis, vienuolika metų dirbo Montessori mokykloje, augino sūnų.
– Ir šeimininkavo?
– Virtuvės reikalai man – pareiga. Negaliu sūnaus pusgaminiais maitinti, bet dabar niekur nespėju, tai gelbsti mama. Gaminti valgyti man visai nepatinka. Netgi erzina.
– Ar nejautėte nuoskaudos palikusi didžiąją sceną?
– Nesikankinau, kad neturiu scenos, kad nesu televizijoje. Tai visada buvo mano mintyse, bet nesikankinau. Gyvenimą susikūriau iš to, ką turiu, ir man to pakako. Tik pradėjusi dalyvauti „Žvaigždžių duetuose” pamaniau, kad vis dėlto nuobodžiai gyvenau.
– Toks įspūdis, kad vieną dieną jus tiesiog kažkas prisiminė…
– Laimingai susiklostė aplinkybė (juokiasi). Daug metų buvau pamiršta. Visi buvo pamiršę, kad yra tokia Genytė ir gali dainuoti. Regis, viską pakeitė vienas straipsnis spaudoje. Manęs paklausė, ar sutikčiau dalyvauti kokiame TV projekte, o aš atsakiau, kad taip, sutikčiau. Publikacija pasirodė prieš LTV ir LNK „duetų” startą. Panašu, kad klausimas man buvo užduotas labai laiku. Po skambučio iš LTV labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: Dieve tu mano… Pagaliau sulaukiau. Paskui svarsčiau, kaip čia taip atsitiko, maniau, kad taip ir būsiu užmiršta, o kai sulaukiau skambučio ir iš LNK… Buvau jau su LRT pradėjusi kalbėtis, bet LNK projektas man patiko labiau. Supratau, kad ten galėsiu vienu metu ir vaidinti, ir šokti, ir dainuoti.
– Į televiziją sugrįžote beveik po 28 metų?
– Nevisiškai. Po „Dainų dainelės” buvo laikinas sugrįžimas, kai 1997-aisiais išleidau savo kasetę „Dabartis”. Bet iš tikrųjų, aktyviai, sugrįžau tik dabar. Taip, po dvidešimt kelerių metų.
– Prieš patekdama į TV projektą „Žvaigždžių duetai” buvote pažįstama su ten dalyvaujančiomis žvaigždėmis?
– Asmeniškai nė vieno iš jų nepažinojau. Man tai buvo naujas dalykas. Tačiau jie visi mane žinojo iš „Dainų dainelės” (juokiasi).
– Ar labai nustebote pamačiusi ne televizinius, o tikruosius žinomų dainininkų veidus?
– Apie kai kuriuos jų galvodavau, kad yra arogantiški, pasipūtę. Bet iš tiesų taip nėra. Ir priešingai – tuos, apie kuriuos maniau, kad jie labai paprasti ir nuoširdūs, pamačiau kiek kitokius. Bet visų mūsų santykiai gana geri, draugiški, santūrūs, korektiški.
– Kaip apibūdintumėte bendravimą su scenos partneriu Alanu Chošnau?
– Mes bendraujame dalykiškai. Tiek, kiek reikia. Susitinkame tik repeticijų metu. Vasarai turime nemažai drauge suplanuotų koncertų.
– Kokios buvo artimųjų reakcijos, kai pranešėte apie dalyvavimą muzikiniame TV projekte?
– Tėvai iš pradžių buvo suabejoję mano jėgomis, bet vėliau nurimo. Dabar labai džiaugiasi. Sūnus iš pat pradžių kiek protestavo, nes norėjo dalyvauti kartu su mama, bet dabar susitaikė, kad dainuoju be jo. Tačiau, kai tik komisija pradeda skirti balus, jis labai nervinasi. Klausia, kodėl neteisingai vertina. Labiau už viską Ainius laukia projekto pabaigos. Vis prašo, kad greičiau iškrisčiau.
– Kiek metukų jūsų sūnui?
– Penkeri. Jis svajoja būti laidų vedėju. Šiuo metu jis draugauja su seneliu. Su darželiu mums nepavyko, bet dabar kalba, kad jį jau gal lankytų. Klaidą padariau vesdama jį į darželį, šalia kurio pati dirbu. Perbėga Ainius per kiemelį, ir jau pas mamą. Dabar, kai namuose dainuoju ir repetuoju, ir jis įsirengė įrašų studiją. Turi gitarą, fleitą, mikrofoną… Tik kartais jį mano dainavimas erzina. Tokiomis minutėmis Ainius prašo, kad nebedainuočiau. Jam nusibosta mano repeticijos namuose.
– Nieko nepaminėjote apie sutuoktinio reakciją.
– Aidas mane labai palaikė, o apsisprendimą dalyvauti TV projekte priėmė natūraliai. Šis iššūkis mūsų šeimai, tarpusavio santykiams davė labai daug gerų emocijų.
– Vaida, kur susitikote su savo vyru Aidu?
– Panevėžyje, diskotekoje. Buvau Panevėžio konservatorijos studentė. Jis žiūrėjo, kaip gražiai šoku. Po kelių dienų atėjo susipažinti ir pakvietė į draugo gimtadienį. Man buvo devyniolika, jam – aštuoniolika. Abu buvome dar labai jauni. Po trijų mėnesių draugystės susituokėme. Visai kaip romanuose. Meilė iš pirmo žvilgsnio (šypsosi). Kai ji užvaldo, negalvoji, nei kur, nei kaip gyvensi. Čia buvo iš tos romanų serijos (juokiasi).
– Matyt, su kiekviena diena jaučiate grįžtantį populiarumą, padidėjusį aplinkinių dėmesį?
– Taip, gatvėje žmonės mane pastebi vis dažniau. Neseniai priėjusi moteris gyrė, kad gražiai atrodau ir gerai dainuoju. Anądien kosmetologijos centre man darė veido masažą, kuris užsitęsė gerokai ilgiau nei įprastai. Tik procedūros pabaigoje manęs paklausė, ar nesu Vaida? Visą tą laiką, matyt, dvejojo (juokiasi). Džiaugiuosi skaitydama apie save, buvimas scenoje manęs nevargina. Atiduodu tiek, kiek galiu, o kiek gaunu – dar nežinau.
– Išsipildė vienas slapčiausių jūsų norų – sugrįžote į sceną. Kas toliau? Kokie lūkesčiai?
– Laimėti „Žvaigždžių duetuose” nėra mano tikslas. Labai norėčiau, kad buvimas scenoje neužsibaigtų LNK projektu, kad galėčiau dainuoti ir toliau. Žinoma, susitaikysiu su bet kokiu likimu, bet mano svajonė – kad tai nesibaigtų.
– Pasikliaujate likimu?
– Taip, pasitikiu juo. Pačiai tvarkytis man niekada nepavyko.
– Ar tiesa, kad natų „Sparnuotosioms sūpynėms” jūsų tėtė specialiai į Minską važiavo?
– Taip, bet negalėdamas jų iš bibliotekos išsivežti, perrašė melodiją ir akompanimentą. Mano tėtis – ne muzikas, jis baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, todėl neįsivaizduoju, kaip jam pavyko.
– Panašu, kad vaikystėje jums buvo nupirktas bilietas į sėkmę…
– Ką gali žinoti, gal tėvai man ir nupirko laimės bilietą, bet aš – vis dar eilėje (šypsosi).