Už embrioną, prieš gyvybę

Seimo narys Valdemaras Tomaševskis kartu su kompanija, įstatymu mėginantys paversti Lietuvos moteris valstybės demografinių problemų sprendimo mechanizmais, turėtų žengti ir antrąjį žingsnį – įteisinti šiukšlių konteinerius kaip tokios „gamybos” atliekų surinkimo punktus.

Kraupu? Tačiau faktas akivaizdus: Seimo nariai, narčiai besikaunantys už embriono gyvybę, nė žodžiu neužsimena, kaip ketina išsaugoti jų pastangų dėka pasaulį išvydusį kūdikį, kurio, deja, niekas nelaukia ir nenori. Abortų priešininkai ir šalininkai gali iki užkimimo lieti emocijas. Statistika emocijų nereiškia. Tik šaltai konstatuoja, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šiol Lietuvoje kasmet vidutiniškai nužudomi šeši naujagimiai. Išmetami į srutų duobes, šiukšlių konteinerius, paliekami mirtinai sušalti nuošaliuose miškuose ar viešuose miestų parkuose. Beje, statistiškai registruojami tik visiškai įrodyti nusikaltimų atvejai. Kur kas dažniau neįrodyta smurtinė naujagimių mirtis tampa tiesiog nelaimingu atsitikimu nelemtai susiklosčius aplinkybėms. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė jau kelerius metus mėgina valdžios vyrus įtikinti, kad gyvybė – ir ne esanti diskutuotinos prenatalinės stadijos, o tada, kai ja jau alsuojama ir už jos visomis išgalėmis kabinamasi vos kelių dienų ar valandų rankytėmis ir kojytėmis, – yra didžiausia vertybė, kurią būtina saugoti. Ne! – jau kelerius metus atšauna valdžios vyrai ir moterys. Žinoma, netiesiogiai. Be abejo, aš piktžodžiauju. Iš tikrųjų mūsų valdžia pastaraisiais mėnesiais tapo tokia dievobaiminga, taip atsidavusi šalies piliečiams, kad yra beveik pasirengusi prie kiekvienos vaisingo amžiaus moters pastatyti po sargybinį – kad ši potenciali nusikaltėlė, neduok dieve, nesugalvotų nutraukti neplanuoto, netyčinio, nepageidautino nėštumo. Negimusi gyvybė ginama vis narčiau. Gyviesiems ginti noro nelieka. Labai lengva žodžiais kovoti už dar negimusį kūdikį. Labai paprasta taškytis skambiomis frazėmis, kai pačiam dėl fizinės sandaros ar amžiaus nelemta susidurti su galbūt baisiausia dilema gyvenime. Labai lengva priimti įstatymą, kurio reikalauja grupė fanatikų (primenu, pagal statistiką 61 proc. Lietuvos gyventojų, beje, didžioji jų dalis – išsilavinę ir pasiturintys, taigi, galima manyti, mąstantys, pasisako prieš bandymus kontroliuoti moters kūną). Labai lengva kiekvieną Lietuvos moterį paskelbti potencialia nusikaltėle, kuri kėsinasi į negimusią gyvybę. Užkardyti nusikaltimą esant dar tik jo užuomazgai, uždrausti abortus ir suversti visą atsakomybę moteriai. Lengva, nes visų pirma iš valstybės tai nereikalauja jokių papildomų lėšų, kaip nurodoma projektų aiškinamuosiuose raštuose. Užtenka tik skambių šūkių. Pinigų, deja, prireiktų panorėjus apginti bent tuos šešis, kasmet išvystančius pasaulį, tačiau sutrikusių, išsigandusių ar neturinčių galimybės mąstyti motinų valia jame nepasiliekančius. Statistika taip pat abejingai konstatuoja – dažniausiai savo naujagimiams gyvybę atima sutrikusios nepilnametės, kurių rūpestingos ir griežtos motinos stebuklingu būdu sugeba nepastebėti dukrų nėštumo, taip pat moterys, turinčios psichikos bėdų. Atskira varguolių grupė – alkoholikų vyrų užguitos kaimo motinos, neturinčios nei pinigų nuvykti pas gydytoją, nei jėgų auginti dar vieną burną. Tiems, kurie drįsta jas kaltinti, patarčiau nuvažiuoti ir pagyventi tikrame kaime, ne Maironio apdainuotuose sodžiuose. Gyvybę ginantiems Lietuvos politikams jau keleri metai siūloma pasekti Prancūzijos, Lenkijos bei kitų šalių pavyzdžiu – įsteigti vadinamuosius gyvybės langelius. Specialiose vietose – gal prie gimdyklų, gal prie kūdikių namų – gimdyvės galėtų anonimiškai palikti nelauktus kūdikius. Jų tikrosioms motinoms nereikia, bet galbūt reikia valstybei, o po kurio laiko – ir naujiems tėvams. Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurioms šešių kasmet nužudomų naujagimių skausmas turėtų neleisti miegoti naktimis, jau beveik dveji metai miglotai samprotauja, kad „problemą reikia spręsti kompleksiškai”. Suprask – ieškoti vietų, keisti teisinę bazę, skirti lėšų. Tai, matyt, ir yra didžioji problema: kai gyvybę prireikia ginti ne skambiais žodžiais, o veiksmais, entuziazmas akimirksniu išgaruoja. Ciniškiausiai susiklosčius tokiai situacijai kerta Teisingumo ministerija, kurios dabartinis vadovas Petras Baguška yra vienas karščiausių negimusios gyvybės gynėjų. Remdamasi vaikų teises nusakančiais tarptautiniais aktais ir Lietuvos įstatymais, ministerija gyvybės langelius traktuoja vos ne kaip priemonę visiems aktams pažeisti. „Tarptautinių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis įtvirtinama vaiko teisė žinoti savo kilmę. Atsižvelgiant į tai, įstatymuose įtvirtinus galimybę tėvams (vienam iš tėvų) anonimiškai atsisakyti vaiko, tokios nuostatos ne tik prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui, bet ir pažeistų vieną esminių žmogaus teisių – žinoti savo kilmę”, – skelbia ministerija. Ką gi, ciniškai atitariant ministerijos ir negimusių kūdikių gynėjų tonui: kūdikiai bus laimingi, kai ant jų antkapių bus užrašyta pavardė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.