Biologinė grėsmė: viengungis

Tai ne juokai! Vienišiai kelia grėsmę visuomenei. Jie pavojingi ir patys sau. Gyvenimas pavieniui – tai sveikatos ir ekologinė katastrofa.

Sunaudoja per daug energijos, per daug teršia orą išmetamosiomis dujomis. Užima daug vietos. Be to, dažniau serga, o tai nemažai kainuoja biudžetui. Tai yra mums. Daugiau uždirba, daugiau suvartoja. Siaubingai šiukšlina. Viengungis. Tikra nelaimė.

Ir kasmet jų daugiau. Manoma, kad Europoje gyvena net 160 mln. vienišių. Jungtinėse Valstijose taip išaugo Amerikos viengungių draugija, kad stengiasi tapti atstovaujama didžiosios politikos pasaulyje.

Paaiškėjo, jog didžiausią žalą aplinkai daro būtent nevedę 35-45 metų vyrai. Savo pražūčiai.

Kam daugiau, kam mažiau margarino

Vis didėjantis atskirai gyvenančių asmenų skaičius yra uždelsto veikimo bomba aplinkai, laido perkūnus ekologai. Londono universiteto koledžo tyrinėtojai, išanalizavę duomenis iš Anglijos ir Velso, nustatė, jog keturių ar daugiau narių namų ūkiai kasmet sukaupia toną atliekų, o vieno asmens net 1,5 tonos. Panašiomis proporcijomis skiriasi ir išmetamo anglies dioksido kiekis. Tą patvirtina mokslininkai, kurie tyrinėjo viengungių namų ūkius vienuolikoje Europos šalių ir JAV. Paaiškėjo, kad „vėl tapusių viengungiais”, t. y. išsiskyrusiųjų, namų ūkiuose elektros būdavo sunaudojama 53, o vandens – 42 proc. daugiau.

„Viengungis visko naudoja gerokai daugiau negu šeimos narys, – daro išvadą tyrimams vadovavęs Jianguo Liu iš Mičigano universiteto. – Perka 38 proc. daugiau maisto produktų, sunaudoja 42 proc. daugiau pakuočių ir pilasi 61 proc. daugiau benzino.”

Tokie skirtumai iš dalies aiškintini didesne rinkos pasiūla šeimoms negu viengungiams. Parduotuvėje lengviau rasti margarino pakuotę šeimai negu mažą pakelį.

Viengungius į komunas!

Tai dar ne viskas. Pasirodo, nesusiporavusios apelsinų puselės ne tik šiukšlina ir didina šiltnamio efektą, bet užima vidutiniškai šešiais procentais daugiau ploto negu vienišas asmuo, peržengęs šešiasdešimtmetį.

Ko būtų verti mokslininkai, jei nesugebėtų pasiūlyti bet kurios problemos sprendimo? „Viengungius – į komunas!” – nusprendė jie. Argumentuoja tuo, kad gyvendami grupėmis nuomininkai, kurie turi privačią erdvę, o bendrai naudojasi tik kai kuriomis patalpomis, mažiau suvartotų energijos ir rečiau būtų naudojami buitiniai prietaisai. Mokslininkai taip pat siūlo įvesti didžiausius mokesčius asmenims, kurie gyvena vieni, bet užima per daug erdvės. Taip pat siūlo didinti sveikatos draudimo išlaidas, nes, atrodo, valstybė išleidžia daugiau pinigų viengungių sveikatos apsaugai. Jie liguistesni ir dažniau gydosi.

BBC neseniai pranešė, kad vienatviškas gyvenimas kelia didesnę riziką susirgti ir mirti negu papirosų rūkymas. Varviko universiteto mokslininkai padarė tokią išvadą po septynerius metus trukusių tyrimų. „Žmonės, gyvenantys poromis, rečiau suserga, nes sulaukia kito asmens psichologinės paramos, be to, higieniškiau gyvena”, – aiškina tyrimų vadovas Andrew Oswaldas.

Stebint nustatyta, jog vedusiems vyrams 9 proc. sumažėja mirties rizika. Net ir tie, kurie mėgo alkoholį ir rūkė, bet turėjo žmonas, gyveno ilgiau negu tie, kurie naudojosi gyvenimu, bet vengė nuolatinių ryšių.

Panašius rezultatus pateikia danų tyrimai. Vienišiems asmenims du kartus dažniau gresia sunkios širdies ligos negu gyvenantiems su partneriu, tokia jų išvada. O Rašo universiteto medicinos centro Čikagoje tyrinėtojai perspėja, kad viengungiams du kartus dažniau gresia silpnaprotystė, susijusi su Alzheimerio liga.

Vienišiaus genai

Kodėl šitaip atsitinka? Mokslas pateikia dar vieną paaiškinimą. JAV mokslininkai informuoja, kad vienišų žmonių imuninėse ląstelėse aktyvi šiek tiek kitokia genų sudėtis negu tų asmenų, kurie nepatiria vienatvės. Kalifornijos universiteto Los Andžele ir universiteto Čikagoje tyrinėtojai įrodė, jog vienatvę jaučiančių žmonių imuninės ląstelės 209 genų aktyvumo požiūriu skiriasi nuo „kolektyvinių” asmenų ląstelių.

Perdėtu aktyvumu pasižymėjo net 78 genai, daugiausia iš aktyvinančių imuninę sistemą ir reguliuojančių uždegimo procesus, t. y. pirmą organizmo gynybos liniją nuo infekcijų. Nepakankamai aktyvus buvo 131 genas, reguliuojantis imuninės sistemos veiklą. Tarp jų buvo genų, prisidedančių prie organizmo reakcijos į virusines infekcijas ir antikūnų gaminimo.

Skirtumai tarp tiriamų asmenų nepriklausė nuo kitų priežasčių, veikiančių mūsų genų aktyvumą, pavyzdžiui, bendros sveikatos būklės, amžiaus, kūno masės ar vaistų vartojimo. Nepriklausė netgi nuo objektyviai įvertintų konkretaus asmens bičiuliškų ryšių. „Pastebėjome, kad genų aktyvumo pokyčiai nepriklauso nuo to, kiek žmonių pažįstame, bet priklauso nuo skaičiaus žmonių, su kuriais jaučiamės artimi”, – komentuoja dalyvaujantis tyrimuose Steve’as Cole’as.

Štai taip. Nuo seno žinoma, kad sėkminga santuoka sušvelnina įtampą ir pailgina gyvenimą. Ir dar daugiau: santuokiniai ryšiai gali išgydyti nuo polinkio nusikalsti! – teigia Floridos universiteto mokslininkai „Social Science Quarterly” puslapiuose. Tą problemą tyrinėjo sociologas, profesorius Alexas Piquero.

„Žmonės, gyvenantys santuokoje, dažnai turi nusistovėjusią dienotvarkę – dirba nuo 9 iki 17, pareina namo pietauti, rūpinasi vaikais (jeigu jų turi), žiūri televizorių, eina miegoti – šitaip diena po dienos. Nesusituokę žmonės daugiau galimybių turi veikti tai, ką nori, ypač jeigu nedirba”, – perspėja Piquero.

Bet ar reikia neatidėliojant tuoktis, kad pasiektum to išganingo efekto? Būtent taip. Neformalūs ryšiai neduoda tokių rezultatų kaip klasikinė, oficialiai sudaryta santuoka. Viengungystę tyrę autoriai laiko ją nevisuomenišku, neekologišku ir tiesiog nesveiku gyvenimo būdu.

Miestas gamina vienišius

Gyvenimas pavieniui paplitęs didžiuosiuose miestuose. Keisčiausia, kad miestuose ir daugiausia norinčiųjų sukurti šeimas. „Paradoksalu, tačiau dažnai išeina priešingai, – aiškina demografas Krzystofas Tymickis. – Tai ypač būdinga moterims. Didžiųjų miestų gyventojos nenori anksti tekėti; jos mano, kad nereikia skubėti. Kai peržengusios trisdešimtmetį pagaliau nusprendžia kurti šeimą, kyla sunkumų. Daugelis jų bendraamžių jau vedę. Tie, kurie tik ketina tuoktis, ieško kandidačių tarp jaunesnių merginų. Trisdešimt penkerių metų moteris jiems nebe tokia patraukli kaip dvidešimt penkerių.”

Kaime dažnai nėra jokios alternatyvos šeimyniniam gyvenimui. Tais laikais, kai dauguma kaimo gyventojų vertėsi žemės ūkiu, vienatvė buvo tiesiog prakeikimas. Be vyro (žmonos) ir palikuonių pagalbos buvo neįmanoma tuo pačiu metu dirbti žemę, prižiūrėti gyvulius, ruošti maistą ir tvarkyti namus.

Analogų galima pastebėti gyvūnų pasaulyje. Grupėmis dažniau gyvenama atvirose teritorijose. Zebrų kaimenė Afrikos savanoje ar silkių tuntas vandenyne jaučiasi geriau negu vienišas gyvūnas. Grupė greičiau pastebės plėšrūną, greičiau sureaguos ir drauge suklaidins užpuoliką. Grupei lengviau rasti ir naujų maisto šaltinių.

Toks gyvenimo stilius prasčiau pasitvirtina miškuose. Tankioje augmenijoje, įvairių rūšių plėšrūnų tykomi, gyvūnai dažnai renkasi vienatvę. Tada atsiranda daugiau slėptuvių, jie tampa sunkiau įžiūrimi, o bėgdami grupėmis nuo persekiotojų per tankmes gyvūnai gali išsisklaidyti.

Trumpai tariant: gyventi komunoje geriau sunkiomis sąlygomis, vienišam – pertekliuje.