Muzikantas ir keliautojas Hokshila Andrade neslepia, kad Afrikos žemynui jaučia išskirtinę simpatiją.
„Afrikoje mane traukia vietos žmonių paprastumas ir gebėjimas džiaugtis mažais dalykais”, – įspūdžius iš Ruandos pasakoja Hokshila.
Jam smagu keliauti ir vienam, ir su bičiulių draugija. „Tačiau net ir išsiruošęs vienas retai kada būnu vienas”, – tikina jis.
Šiemet į centrinėje Afrikos dalyje esančią Ruandą Hokshila vyko kartu su vaizdo operatoriumi Vitalijumi Kiseliu. Kartu jie kūrė filmą apie ten gyvenantį lietuvių kilmės kunigą misionierių Hermanną Schulzą.
Ruandoje kunigas gyvena jau trisdešimt metų, jis savo akimis matė, kaip vargingai gyvenanti šalis pamažu brenda iš visuotinio skurdo, kaip vietiniai beveik iš naujo pradėjo gyventi po 1994 metais šalį sukrėtusio genocido, kurio metu buvo išžudyta daugiau nei milijonas gyventojų.
Hokshila džiaugiasi, kad pavyko įgyvendinti visas filmo idėjas, todėl rudenį jau galėsime pamatyti valandos trukmės filmą iš Ruandos. „Dvi savaites praleidome kunigo sodyboje, su operatoriumi sekėme jo kasdienybę. Iš kunigo kasdienio bendravimo su žmonėmis pavyko apie jį sužinoti išties nemažai”, – pasakoja filmo kūrėjas.
Vietinių svetingumas
„H.Schulzo parapijos žmonės mane priėmė labai šiltai, dažnai kviesdavosi į savo kuklius namukus kartu papietauti. Tačiau nuvažiavus į kitą šalies dalį, į baltaodžius žiūrėdavo keistai, mus su operatoriumi nuolat sekdavo būriai smalsių vaikų. Kaip pastebėjome, vietos gyventojai gyvena labai skurdžiai ir sunkiai dirba. Daugiausia verčiasi žemdirbyste. Jiems reikia išmaitinti dideles šeimas. Deja, daug vaikų miršta nesulaukę nei trejų”, – pasakojo muzikantas.
Prie Afrikos kultūros ypatybių jau pratęs muzikantas Ruandoje buvo nustebintas kiek neįprasta sveikinimosi tradicija. „Sveikindamiesi jie suima ranką ties alkūne ir tris kartus apsikabina”, – stebėjosi Hokshila.
Laukinė egzotika
Didžiąją laiko dalį Hokshila gyveno Mushos kaime pas kunigą, taip pat kelias dienas praleido sostinėje Kigalyje, Ruhengerio mieste ir prie Kivu ežero. Muzikantą kelionėse labiausiai traukia laukinė egzotika ir galimybė pažinti tikrąjį vietos žmonių gyvenimą. „Ten yra ir turistams pritaikytų vietų. Dauguma atvažiuoja pažiūrėti įspūdingų kalnų, visame pasaulyje nykstančių gorilų. Tačiau turistams kainos Ruandoje tikrai nemenkos. Man aplankyti turistinių vietų neteko, tačiau nelabai jų ir pasigedau”, – pasakojo muzikantas.
Nebijo infekcijų
Hokshilai teko ragauti ne restoranuose, o vietos gyventojų gaminamų tradicinių Ruandos patiekalų: manijokos (augalinė košė, gaminama iš nuodingojo augalo, tačiau nuodus išdegina saulė ir sunaikina vanduo), juodųjų pupų, saldžiųjų bulvių, virtų bananų ir daugybės egzotiškų vaisių.
Ruandoje Hokshila lankėsi pirmą kartą, o Afrikos žemyne iš viso svečiavosi jau keturis sykius. Muzikantas neslepia, kad Ruandoje jį šiurpino vietos žmonių pasakojamos istorijos apie tai, kaip kiekvieno jų šeimas palietė genocido išpuoliai. Vis dėlto Ruanda paliko labai šiltos, saugios ir draugiškos šalies įspūdį.
Didžiausią nuostabą kėlė katės dydžio šikšnosparniai ir daugybė musių cėcė.
Nors tokių kelionių metu Hokshila maitinasi ne užsienio turistams ruošiamu specialiai apdorotu maistu, muzikantas nebijo pasigauti infekcijos. „Jau seniai esu pasiskiepijęs ir daugelis skiepų – ilgalaikiai. Tokiose kelionėse geriu tabletes nuo maliarijos ir niekada nesusirgau jokia rimtesne liga. Manau, gelbsti elementari higiena, pavyzdžiui, reikia dažnai plauti rankas”, – pasakojo jis.