Pasakų šalis, kur lietūs lyja. Kas tai?
Žmonės ten gyveno pažeminti, o gyrėsi esą drąsūs.
Paburbėdavo dėl pažeminimų, skriaudų ir gąsdinimo, bet išsigandę garsiau neišsižiodavo. Taip ir jų Vyriausybė, kuri dar tyliau neišsižiodavo.
Bet kažkas atsitiko! Pažemintųjų, kur lietūs lyja, užsienio ministras nuvažiavo į didelį miestą ir sako: taip ir taip, turim dalykų, patyrėm skriaudų, norim pasikalbėti.
Vietinis lietus pavirto neva visuotine dargana – kas jie tokie? Iš kur? Kodėl kalba, ko mes nekalbam?
Įdomu, kad labiausiai suirzo patys pažemintieji. Net nežinia, ar nustebę veikiau išsigando, ar susigėdo, kad išsigando. Taip ir ministras tapo savųjų kritikos taikiniu toje šalyje, kur dažnai lyja. Anksčiau jį peikdavo, kad nieko nedaro. Dabar – kad daro. Kodėl taip elgiasi ne anksčiau? Kodėl ne vėliau? Kodėl iš anksto nepaskelbęs?
Bet štai Petrui Vaitiekūnui pagalbos ranką ištiesė pati motina Rusija. Savo baisiu elgesiu prieš Gruziją ji suskubo patvirtinti, kad bent vienas ministro iškeltų klausimų tikrai aktualus. Vertas Europos arbatos klubo, kad ir kokie Vilniaus parapijoj lietūs lytų. Tarptautinis Europos Parlamentas pakrutėjo užstoti Gruziją, kol ten dar ne karas, tai ir Lietuva ministrų klube – kaip tik laiku.
Ir mūsų tremtinių likimas galų gale atsidūrė ant ES viršūnių stalo, ir Sausio 13-osios žaizdos. Kodėl tai blogai?
Sako, negerai, kad veikiame vieni, gal verčiau būtume nulis. Kad Lenkijos premjeras turėjo pirmadienį skambinti tuo klausimu, tai vėl pas mus, lyg tyčia, poilsio diena. Čia Seimo pirmininko apgailestavimas žurnalistams. Ne dėl poilsio dienų, beje. Sunki diena pirmadienis, išties, nepajėgtume pasodinti kokio klerko prie telefono, kad prireikus sujungtų su slidinėjančiu Lietuvos premjeru. Taip, realiuose užsienio politikos mechanizmuose turime nepanaudotų rezervų. Daug progų pasirūpinti savimi ir Europa būna praleidžiama, tačiau tai nereiškia, kad reikėjo praleisti ir šią. O kad snaudžiantys didieji ponai arba Rusijos garsiakalbiai gali supykti, tai čia ir jų problema, ne tik mūsų.
Andrzejaus Wajdos filme „Katynė” gerai atsakyta dėl priekaišto, neva kažkieno rūpinamasi mirusiais, bet ne gyvenimu pirmyn. „Aš su nužudytaisiais, o ne su žudikais.” Iš savo nesenos patirties galėtume pasakyti, kad URM nūnai nulipo nuo tvoros ir netikėtai atsistojo Vytauto Pociūno pusėje, kur ginami Lietuvos reikalai, o ne tos pasipūtusios, visus pravardžiuojančios, oficialiosios Rusijos. Kodėl turime nepatenkintų ir patys prasivardžiuojame, čia jau pasakų šalies paslaptys.
Viltingai laukiantieji naujų sutarčių su Rusija, matyt, tikisi, kad Rusija jų rimtai laikysis, o ne tik atskirais punktais, kurie naudingi Rusijai. Tikėtis gražu, bet.
Norint, kad laikytųsi, reikia to ir pageidauti, ir dantų tvorą kartais praverti. Dabar kaip tik jau daug pasakyta apie SSRS karo nusikaltimus ir apie jų pasekmes šiandien, sovietų totalitarizmo darbelius vertinti pakrutėjo Europos Komisija, tai ir Lietuva atlieka europinį švietimo darbą.