Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierė Valerija Novodvorskaja, galimas dalykas, yra viena nekenčiamiausių politikių Rusijoje. Ji pripažįsta, kad dėstydama savo tiesas kur nors Kalugoje ar Vologdoje gali net gauti mušti. Bet vis tiek jas dėsto.
Gėdos šventė.
– Šią savaitę – dvi svarbios Rusijai dienos: naujojo prezidento inauguracija ir gegužės 9-oji, per kurią vėl bus demonstruojama karinė galia. Ką šios dvi dienos reiškia Jums? Prieš keletą metų, kai vyko Antrojo pasaulinio karo minėjimas, karinį paradą vadinote „sovietiniu siautėjimu”.
– Taip ir buvo. Iki šiol didžiuojuosi, kad į tą gėdingą paradą neatvyko jūsų prezidentas Valdas Adamkus. Šios abi datos nevertos nė grašio. Juk visam pasauliui žinoma, išskyrus Rusiją, kad Antrasis pasaulinis karas baigėsi gegužės 8-ąją. Tada ir švenčiama pergalė prieš fašizmą, tačiau Sovietų Sąjungos indėlis į šį laimėjimą – menkavertis, nes ji pati su fašistais sudarinėdama paktus tą karą ir sukėlė. Gegužės 9-oji – Stalino sugalvota data.
O ką Kremlius nori pademonstruoti savo branduolinėmis galvutėmis? Manau, net pats nelabai supranta. Juk, tarkim, tuos niekam tikusius tankus T-80, kurie taip pat riedės Maskvos gatvėmis, čečėnų kovotojai triuškino paprastomis granatomis, jų bokšteliai lėkė dešimtis metrų. Tai gal manoma, kad NATO jų išsigąs? Tik pasijuoks. Gal ta karine galia norima pagąsdinti mūsų negausią opoziciją? Tačiau balistinėmis raketomis opozicijos protesto maršai tikriausiai nebus slopinami? O gal Kremlius taip suaktualina senovės Romos šūkį: „Duonos ir žaidimų!” Duonos valdžia iki soties neduoda, tad nors reginių pateikia. Būtų bent gerai, kad koks naikintuvas ant Maskvos nenukristų. Yra toks rusų posakis: „Kol žaibas netrenks, tol mužikas neatsitokės”. Tad ką Kremlius nori išgąsdinti, yra paslaptis visiems normaliai mąstantiems žmonėms. Gal Gruziją, bet prieš ją branduolinio ginklo irgi nenaudos.
– Užsiminėte apie duonos stygių, tačiau girdime, kad pakilusios naftos ir dujų kainos leidžia kelti ir socialinį Rusijos gyventojų lygį?
– Mitas. Visuomenė bando save įtikinti, kad gyvenimas gerėja. Bet dėl to kalta ir visuomenė, ir valdžia. Pastaroji nieko naudingo nedaro, t. y. nedirba. Visuomenė, beje, irgi nedirba, išskyrus privatininkus. Rusijoje nėra ekonomikos, išskyrus naftos ir dujų pramonę. Tad kaip tam pragyvenimo lygiui kilti? Valdžia nekuria darbo vietų, infrastruktūros. Pinigai leidžiami minėtiems paradėliams, Gruzijos gąsdinimams ar olimpiadai Sočyje, kur jau apie pusę jai skirtų lėšų išvogta.
– Būta daug spėlionių apie Vladimiro Putino įpėdinį – jau naująjį prezidentą…
– Kai manęs klausia, kiek Rusijoje yra prezidentų – vienas ar du, atsakau, jog tai mįslė tik neraštingiems politologams. Iš tiesų nėra nė vieno prezidento. Yra tik vienas diktatorius. Beje, ši diktatūra korporatyvinė, panaši į tą, kuri viešpatavo KPSS laikais. Gensekas buvo tik prekės ženklas. Jei būtų bandęs bent uodega kryptelėti, būtų buvęs sutvarkytas kaip Nikita Chruščiovas. V.Putinas taip pat yra prekės ženklas.
– Vadinasi, buki politologai, svarstantys apie galimą Dmitrijaus Medvedevo liberalizmą, smarkiai klysta?
– Jie ne tik buki, bet dar ir bailūs. Nori gauti nemokamo sūrio. D.Medvedevo liberalizmas – vizitinė kortelė jums. Suprantu, kad Lietuvos neapgausi, dar Latvijos, Estijos ir likusių socialistinio lagerio šalių. Jūs matėte, kas yra sovietinė tvarka. Kremlius tikisi apgauti tuos, kurie vadinami „tolimuoju užsieniu” – Vakarų demokratijas, nes jos nepažįsta sovietinio gyvenimo skonio. O suklaidinti Vakarų valstybes nesunku. Jos pačios ne kartą yra save apgaudinėjusios, ir iki šiol apgaudinėja.
– Britus po istorijos su Aleksandru Litvinenka tikriausiai sunku apmulkinti, tačiau kodėl, Jūsų manymu, demokratiški Vakarai taip lengvai ant to sūrio jauko užkimba?
– Dėl paprasčiausių savanaudiškų paskatų. Gerhardas Schroederis tą jauką griebė perdėm godžiai, net nesistengdamas išlaikyti išorinio padorumo. Kiti, kaip sako dar viena rusų patarlė, „nori ir žuvelę suvalgyti, ir fajetonu pasivažinėti”, t. y. atrodyti padorūs ir tuo pat metu už palankesnę kainą gauti dujų bei naftos. Todėl D.Medvedevas padeda išspręsti šią užduotį: kalba liberalesne leksika ir pridengia tą įvaizdį, kurį susikūrė V.Putinas. Prisimenate kalbas apie čečėnų traiškymą (zamačyvanije) išvietėse, žurnalistų apipjaustymą ir pan.? Silvio Berlusconi tipo vadovams su D.Medvedevu bučiuotis bus gerokai maloniau. Jis tiesiog yra kita, gražesnė pakuotė. Po apvalkalu – tas pats putiniškas produktas.
– Rusija kuo toliau, tuo labiau primena Baltarusiją, kurioje didžioji dalis visuomenės yra su(pri)sitaikiusi su egzistuojančiu režimu…
– Baltarusijos jaunimas beveik visuotinai nepatenkintas esamu režimu. Rusijoje toks reiškinys, deja, retas. Juk gudų jaunimas sugalvojo šūkį: „Lukašenku v žopu – Belarus v Evropu” („Lukašenką į šiknaskylę – Baltarusiją į Europą” – aut.). Aleksandras Lukašenka patinka vyresnio amžiaus ir beraščiams žmonėms. Ir, žinoma, režimo žindomiems jėgos struktūrų darbuotojams, kurių Baltarusijoje – kas dešimtas. To, beje, nedaro Rusijos režimas, o tai ateityje jam gali sukelti rimtų pasekmių. Noriu pasakyti, kad Baltarusija turi daugiau galimybių anksčiau už Rusiją atsikratyti savo režimo. A.Lukašenka per daug sau leidžia kalbėti be jokio kamufliažo, nors tokią aprangą dažnai dėvi, bet jis neturi nei naftos, nei dujų, nei branduolinio ginklo. Tad Vakarai niekada ir jokiomis formomis nepalaikys A.Lukašenkos režimo. Jeigu Rusija nebūtų tokia milžiniška, jeigu neturėtų branduolinio ginklo, kuris gali nuskristi nežinia kur (labai abejoju, ar pasiektų tikslą, o ir koks skirtumas, jei nepasiekęs Ajovos nukristų Mičigane, – vis vien blogai), kalba būtų kita.
– Baltarusiją priminiau todėl, kad opozicijos nepalaiko didesnė visuomenės dalis. Pati irgi esate ne kartą kalbėjusi, jog Rusijos opozicines partijas geriausiu atveju palaikytų tik iki 10 proc. rinkėjų. Ir ši situacija nesikeičia daug metų. Rusijos opozicija nevieninga, negausi ir nesimoko iš nesėkmės pamokų. Kodėl?
– Problema ta, kad mūsų opozicija kilusi iš sovietinės vakardienos. Ji purtoma karštligės, nes vieną dalį (Anatolijus Čiubaisas ar Grigorijus Javlinskis iš „Jabloko”) traukia prie Kremliaus, kitą – prie kairiųjų ekstremistų. Šie suinteresuoti restauruoti ne apvytusią Leonido Brežnevo tipo Sovietų Sąjungą, o 1917 metų stiliaus Rusiją, kai valdė bolševikai. Turime ir „raudonojo jaunimo” organizacijų, kurios net dabartinę Komunistų partiją laiko oportunistine. Turime Eduardo Limonovo organizaciją, kurią sudaro tikri naciai. Deja, tik jų vadovas labai vikrus, tikras Leninas. Sugebėjo įsitrinti tarp demokratų, pritraukti nelabai nuovokius demokratus, tokius kaip Garis Kasparovas. Kartu su tokia kompanija į gatves nebeeinu, nors anksčiau, Michailo Gorbačiovo laikais, gatvės ir aikštės priklausė Demokratinei sąjungai, kurios narė esu. Neiname ne todėl, kad bijotume specialiųjų milicijos dalinių, o dėl to, kad visur šmėžuoja „limonovcai” su savo „nuostabiosiomis” vėliavomis – pusiau sovietinėmis, pusiau nacistinėmis. Nenoriu būti atsakinga už dar vieną Spalio perversmą. Taigi taip besielgianti opozicija (kaip neprisiminti A.Čiubaiso žodžių, kad Rusijos armija atgimsta Čečėnijoje, o G.Javlinskio, kad dabartinis Kremlius ir jos valdovai – tikras sakralinis reiškinys) yra pasmerkta. Arba turime kažkokius neobolševikus, arba jų apgautus žmones, kurie, suvieniję jėgas su pirmaisiais, viską paverčia niekais. Kol šalia G.Kasparovo sėdi E.Limonovas, tol buvusio didmeistrio joks sveikai mąstantis žmogus rimtai nesiklausys. O opozicijos organizacijos, kurios iš tikrųjų nori integruotis į Europą, dažniausiai yra labai negausios arba neregistruojamos.
Demokratijos nebus
– Padėtis nekokia, tačiau pabandykite pažvelgti į netolimą ateitį – ar matote demokratišką Rusiją?
– Nematau. Turime maitvanagius valdžioje, kurių pagrindinis tikslas – prisikimšti kišenes. Kurie nekenčia demokratijos, Vakarų, nors jais naudojasi. Apačioje – begalė vergų, pasirengusių pulti ant kelių prieš Putiną ir įsivaizduoti, kad gavo iš valdovo kažką nepaprasto, dėl ko gali pakilti, atsistoti. Kaip tik tuo metu, kai klūpo.
Vienvaldystė, stačiatikybė, tautiškumas – trys dabartinės Rusijos pamatiniai akmenys. Liaudies valia užspringusios reformos yra labai blogas precedentas. Žmonės atmetė reformas, vakarietiškumą, liberaliąją demokratiją, kapitalizmą. Tiesa, 10 proc. gyventojų kapitalizmo neatmetė – važinėja užsienietiškais automobiliais, perka nekilnojamąjį turtą, tačiau mąsto tik apie save. Dėl to yra pasirengę pataikauti V.Putinui, kad šis jiems nemaišytų. Savigarba tiems žmonėms svetima, kaip ir rūpestis dėl savo tėvynės. Daugelis bijo, kad su jais bus pasielgta kaip su Michailu Chodorkovskiu. Todėl niekas jo ir negynė.
Apmaudu, bet vienintelė viltis yra tai, kad kada nors išdžius naftos ištekliai, išgaruos dujos. Tada šaliai teks pradėti dirbti, tada Vakarai nustos į viską žvelgti pro pirštus ir viską Rusijai atleisti. Ir, žinoma, turi supūti branduolinės raketos, kad niekas nebijotų šios bjaurasties.
Todėl ir gegužės 9-oji yra pralaimėjimo diena, nes Europa išsilaisvino nuo Hitlerio, o mes ilgam nugarmėjome atgal į stalinizmą.
Lietuva. Visada priešaky.
– Kokios asociacijos kyla, kai išgirstate žodį Lietuva?
– Pačios maloniausios. Labai jums pavydžiu, nes esate garbinga tauta, turinti garbingą istoriją. Ir bendros valstybės su Lenkija – Žečpospolitos – istorija garbinga. Tadas Kosciuška, dalyvavęs Lenkijos ir Lietuvos sukilime prieš carinę Rusiją, juk buvo baltarusis, tam tikru požiūriu – mano tėvynainis, nes aš esu gimusi Baltarusijoje.
Man imponuoja tai, jog tik Žečpospolitos seimuose buvo individualaus veto teisė. Jokia kita demokratija – nei vakar, nei šiandien – nenumatė ir nenumatys tokios teisės. Tai aukščiausias laisvės lygmuo. Manau, todėl turite tokią garbingą istoriją. Jūsų miško broliai kovojo ilgiausiai ir atkakliausiai – tiek su rudaisiais fašistais, tiek su raudonaisiais fašistais. Jūs nesibičiuliavote nei su Hitleriu, nei su Stalinu. Jūs pirmieji pradėjote atitrūkti nuo Sovietų Sąjungos. Tuo metu Demokratinės sąjungos nariai neišlįsdavo iš Lietuvos. Puikiai prisimenu, kad karšto vandens nebuvo net ligoninėse. Gerai atsimenu ir 1991-uosius – tautos heroizmą ir baimės jausmo nebuvimą. Jūs ėjote Baltijos valstybių priekyje, Estija dažniau – ariergarde. Didžiuojuosi, kad Demokratinei sąjungai, kiek buvo įmanoma, pavyko jums padėti, nes jautėme, jog norite laisvės. Dar anais laikais nujaučiau ir sakiau, kad baltai sugebės ištrūkti, o mes, rusai, deja, liksime ten pat. Rusijoje man nieko nepavyko padaryti.
– Lietuvoje vyksta diskusijos, kaip atsiriboti ne tik nuo energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet ir nuo ideologinės priklausomybės sovietiniams laikams. Tarkim, atsirado „tarybinės sosiskos”. Gal žinote, kaip nuo to atsiriboti?
– Įdomi naujiena – juk „tarybinės sosiskos” buvo gaminamos iš popieriaus. Su nostalgija atsimenu, kai aštuntąjį dešimtmetį iš pensiono Jūrmaloje visi sovietiniai turistai plūsdavome į Lietuvą ir masiškai pirkdavome lietuviškas dešras bei tas pačias „sosiskas”. Kas čia per nostalgija „sosiskoms”? Jų gailėtis nėra ko, sakyčiau, tai net savotiškas išsigimimas. Nostalgiją joms gali jausti nebent lietuviškos kompartijos nariai. Tiesą sakant, ar Lietuvoje yra komunistų partija? Sakote, uždrausta. Štai, matote, kaip gerai. Greičiausiai „sosiskų” ilgisi komunistų pogrindininkai. Beje, komunistas iš principo negali būti normalus žmogus.
– Tikriausiai girdėjote, kad Lietuva vetavo ES derybas su Rusija?
– Detalių negirdėjau, tačiau kokia gali būti teisinė pagalba, kai visi Sausio žudikai gavo medalius. Ir kokia gali būti pagalba, kai mūsų TV rodė, kaip „vargšai našlaičiai” iš Šiaurės miestelio su tankais vos atmušė lietuvių snaiperių atakas. Atgailos Rusijoje nėra jokios – gerai padarėte, kad blokavote derybas. Su ja negalima pasirašinėti jokių sutarčių ar chartijų. Reikėtų blokuoti ir bet kokį NATO bendradarbiavimą su Rusija. Juk ji net dėl Molotovo ir Ribbentropo pakto iki šiol nesugeba išsiaiškinti. Žinote, kad Putinas šį paktą vėl neigia. O filmo „Katynė” nerodo nė vienas kino teatras. Atgailos nėra. Priešingai – aiškinama, esą visi mus skriaudžia, o mes vieninteliai teisūs. Aišku yra viena – ES neprapuls, nes turi Lietuvą. Beje, o Estija ir Latvija prie jūsų neprisidėjo?
– Niekas nepalaikė. Esame vieniši.
– Aha. Vytis irgi vienišas raitelis. Bet negi Estija neprisidėjo prie jūsų veto?
– Estai netgi kritikuoja mus.
– Štai jums ir rezultatas – jie negavo nuo sovietų (nedostalos) tada, 1991-aisiais. Jie sėdėjo jums už nugaros ir iš principo laukė, kada viskas susitvarkys savaime. Štai ir įrodymai – tada Lietuva buvo pirma, „prašėsi nemalonumų”, ir dabar pirma, prašosi to paties. Jie tikriausiai yra pragmatikai, dabar taip tai vadinama? Pirkite naftą Norvegijoje, ji daug jos turi ir, atrodo, su malonumu parduoda. Jei Rusijoje į valdžią ateitų Demokratinė sąjunga, Baltijos šalys ir Lenkija naftos gautų nemokamai, kaip reparaciją už visą padarytą blogį. Tačiau bijau, kad to niekada nebus.
——————————————————————————–
Valerija Novodvorskaja gimė 1950-aisiais. Baigė Maskvos užsienio kalbų institutą. Dar studijų metais subūrė antikomunistinę studentų kuopelę ir už tai pateko į KGB akiratį. Daug metų V.Novodvorskaja dirbo medicininės literatūros vertėja Maskvos medicinos institute. Ji itin aktyviai pasisakė prieš sovietinės kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją 1968 metais, dalyvavo leidžiant ir platinant pogrindinę literatūrą. Už aktyvią antitarybinę veiklą buvo teisiama net tris kartus ir priverstinai gydoma. Žlugus Sovietų Sąjungai V.Novodvorskaja ir toliau nuosekliai laikosi demokratijos bei liberalizmo nuostatų, daug rašo ir aktyviai dalyvauja kuriant pilietinę visuomenę. Žinoma Rusijos opozicijos politikė – Demokratinės sąjungos pirmininkė.
V.Novodvorskaja šių metų vasario 5 dieną Lietuvos ambasadoje Maskvoje atsiimdama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžių pažymėjo, kad apdovanojimai turi vertę tik tuomet, kai juos skiria sąžiningi ir padorūs žmonės, „švarios valstybės”. Lietuvos – teisingos ir švarios valstybės apdovanojimas bei aštuonioliktus metus skaičiuojanti Lietuvos nepriklausomybė jai asmeniškai yra didžiausia dovana už visą gyvenimo veiklą, nes būtent šiandieninė Lietuva – demokratiška, turinti vis stiprėjančią pilietinę visuomenę ir laisva, yra ta valstybė, dėl kurios ji kovojo sovietinės santvarkos metais. Drauge V.Novodvorskaja apgailestavo, kad šiandieninėje Rusijoje nepavyko to pasiekti. Atsiimti apdovanojimo ji atvyko segėdama Sąjūdžio metais įsigytą ženklelį su Lietuvos trispalve.
——————————————————————————–
Iš ankstesnių V.Novodvorskajos kalbų: „Pirmiausia, Putinas užsinorėjo atkeršyti Berezovskiui, išdrįsusiam dalyvauti didžiojoje politikoje, pašalinti jį kaip galimą konkurentą siekiant aukščiausių postų. Antra – reikėjo įbauginti verslą, nes nepriklausomas verslas reiškia labai daug. Jis kuria rinkos ekonomiką, kuriai sunku daryti įtaką, o tuo metu čekistai priversti dirbti apsaugininkais, nes nieko daugiau nesugeba. Ir trečia – norint gerai pagyventi, aprūpinti vaikus, anūkus, buvo būtina suskaidyti kompaniją „Jukos”, išsikaišioti ją po kišenes – jie elgėsi visai kaip plėšikai. Dzeržinskis, nors taip pat buvo plėšikas, konfiskuodavo dvarus, fabrikus, sau neėmė nieko, užsiklodavo kareiviška miline. O Putinas ir jo kompanija žino, kas yra geras gyvenimas, dėvi gerus kostiumus, nešioja brangius laikrodžius, susitikinėja su pramonininkais, verslininkais, nori patekti į galingiausių šalių aštuntuką, tačiau vis vien tebėra čekistai, šantažuotojai.
Būdamas Rytų Vokietijoje, kad ir tolimame jos kampe, Putinas įsisąmonino: jų baldai – geri, vynas – taip pat geras. Grįžo į Rusiją ir, kaip sakoma, „iš purvo – į kunigaikščius”.
Protinga šauni moteris – aš Jus myliu .