Mažoji baikerio išpažintis

„Ratų“ žurnalistas įsitikino, kad neturint reikiamų įgūdžių pavojinga sėstis net ant motorolerio

Nors nemažai baikerių į gatves išriedėjo vos tik nutirpus sniegui, tradiciškai gegužės pirmą savaitgalį plieninių žirgų mylėtojai oficialiai paminėjo vasaros pradžią.

Šiemet „motomanu“ tapau ir aš – paskutinėmis balandžio dienomis įsigijau motorolerį. Tiesa, ši dviratė transporto priemonė ne itin gerbiama tikrų baikerių draugijose, tačiau labai patogi automobilių perpildytame mieste. Kiek laiko užtrunka įsigyti šią transporto priemonę? Ką reikia žinoti prieš perkant? Kuo ypatingas pirmasis važiavimas? Atsakymai į šiuos klausimus turėtų būti įdomūs vis dar svarstantiems, ar verta persėsti ant dviejų ratų.

Populiarus retro stilius

Norėdamas važinėti ramiai, be baimės įkliūti policininkams, nusprendžiau pirkti mopedams priskiriamą motorolerį, kurio variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 kub. cm. Tokia transporto priemone važiuoti nereikalingas motociklininko pažymėjimas – užtenka turėti B kategorijos.

Motociklus vairuojantys draugai įtikinėjo pirkti galingesnį, bent 125 kub. cm darbinio tūrio variklį turintį motorolerį, esą policininkai vis vien retai stabdo, o jeigu jau ir įkliūčiau, bet kokiu atveju pavyktų susitarti. Vis dėlto yra ir priešingų pavyzdžių.

Vienam „britvos“ vairuotojui itin nepasisekė. Už tai, kad važiavo 600 kub. cm galingumo motociklu be reikiamo pažymėjimo, jis nubaustas 1000 litų bauda, o kol vyks teismas, plieninis žirgas konfiskuotas ir bus saugomas policijos aikštelėje. Tokia priverstinė paslauga motociklo šeimininkui atsieis dar maždaug 300–400 litų.

Peržiūrint skelbimus, paprasti motoroleriai, dažniausiai vadinami „skuteriais“, ne itin žavėjo. Labiausiai patiko didesniais ratais itališki „Aprilia Scarabeo“ arba „Piaggio Liberty“, paprastai vadinami retro stiliaus motoroleriais. Ryškiausias tokio stiliaus pavyzdys – „Piaggio Vespa“. Šio modelio motorolerių gerbėjai Lietuvoje turi du klubus, o tokiomis transporto priemonėmis važinėja ir Linas Karalius-Ezopas, Alanas Chošnau, Edmundas Jakilaitis, kiti žinomi žmones.

Geriausias iš blogiausių

Išmaišius visas sostinės prekyvietes, kurios skelbėsi prekiaujančios „Scarabeo“ ar „Liberty“ modeliais, teko nusivilti. Radau keletą variantų, tačiau tai buvo arba galingesni nei 50 kub. cm, arba praradę išvaizdą motoroleriai. O pirkti naujos dviratės transporto priemonės, kainuojančios apie 7 tūkst. litų, nesiryžau.

Kartais tenka iš kelių blogybių rinktis mažiausią. Patikimiausiai atrodžiusios prekyvietės pardavėjas sugebėjo įtikinti, kad motorolerio gerosios ypatybės priklauso ne nuo gamybos metų ar prasuktų kilometrų (tik kiek vėliau supratau, kodėl tie metai buvo ilgai slepiami). Taip ieškodamas tinkamo kainos ir kokybės santykio susigundžiau įsigyti 15 tūkst. kilometrų pravažiavusį motorolerį „Aprilia Scarabeo“, kainuojantį trejetą tūkstančių litų.

Pardavėjas pažadėjo, jei paliksiu 10 proc. motorolerio kainos užstatą, per kelias dienas ši iš saulėtosios Italijos atkeliavusi transporto priemonė bus paruošta naudoti: padažyta, pakeistos priekinės šakės, sėdynė.

Ilgos dokumentų paieškos

Atėjus džiaugsmo valandai, kai jau turėjau sėstis ant savo plastmasėmis kaustyto žirgelio, paaiškėjo, kad priekinės šakės vis dar netinkamos. Pardavėjas pasiūlė atvykti kitą dieną, kai bus įdėtos „šiek tiek geresnės“, mat tokio motorolerio dar nenorėjo atiduoti.

Kadangi pinigus jau turėjau su savimi, nusprendžiau iškart ir sumokėti – kad ramiau gatvėmis vaikščiočiau. Pardavėjas gana ilgai užtruko šūsnyje ieškodamas mano išrinktojo dokumentų. Akimirką jau buvau patikėjęs, kad to reikiamo popieriuko apskritai nėra. Vis dėlto į paieškas įsijungus buhalterei, dokumentai atsirado. Išrašant sąskaitą netikėtai paaiškėjo „Scarabeo“ gamybos metai – 1997- ieji (tada ir supratau, kodėl tai buvo delsiama sakyti).

Kitos dienos pavakarę galiausiai atvykau atsiimti pirkinio. Prieš išriedant į gatvę dar reikėjo įsigyti šalmą. Pasimatavau keletą, kurie, pasak pardavėjo, tinka prie pasirinkto stiliaus motorolerio. Geresnės kokybės šalmas kainuoja 800–1000 litų, tačiau tokios sumos negalėjau skirti. Pradinė man tikusio šalmo kaina buvo 370 litų, tačiau gavau 20 litų nuolaidą ir rato užraktą dovanų, kuris šiaip kainuoja pusšimtį litų. Kai buvo sutvarkyti visi formalumai ir išklausiau patarimų, kaip prižiūrėti motorolerį ir juo naudotis, buvau išlydėtas į kelią. Tik vėliau sumojau, kad po visų finansinių operacijų čekio taip ir negavau.

Pirmo važiavimo šokas

Nors svajonių pirkinį jau buvau išbandęs prieš mokėdamas pinigus, keliaujant iš Naujamiesčio į Antakalnį teko padaryti keletą atradimų. Tarkim, kad prie vairo pritvirtinti veidrodėliai per maži, jog galėtum tinkamai orientuotis, kas vyksta už tavęs. Persirikiuodamas iš vienos eilės į kitą stengiausi kuo dažniau žvalgytis per petį.

Prieš sėsdamas ant dviratės transporto priemonės žinojau tik tiek, kad dviratininkai ir motociklininkai turi judėti tik pirma juosta kuo arčiau kelkraščio. Tačiau vos tik pradėjęs važiuoti supratau, kad bus gana keblu laikytis tokių rekomendacijų. Reikėjo nuolat galvoti, kaip nuvažiuoti nuo sankryžos iki sankryžos, numatyti, kur sukti už kito šviesoforo, kaip rikiuotis į kitą eilę.

Itin daug klausimų kilo važiuojant žiedo link. Ką daryti, jeigu už žiedo man reikia judėti tiesiai, o iš pirmos juostos galima sukti tik į dešinę? Pasirinkimai du: arba rikiuotis į antrą juostą ir gadinti nervus už manęs važiuojantiems automobilių vairuotojams, arba nusižengti taisyklėms ir judėti tiesiai iš pirmos juostos. Atsižvelgdamas į tautiečių vairavimo ypatumus važiuojant žiedu, kai didžioji dauguma juda kaip tik sugalvoja, pasirinkau antrą variantą.

Važiuojant tokia nedidele transporto priemone kaip motoroleris, kelininkų darbą norisi vertinti riebiais keiksmažodžiais. Laikydamas vairą turi dairytis ne tik į kitus eismo dalyvius, bet ir į staigmenas, atsiveriančias po ratais. Nors mano motorolerio ratai ir didesni nei įprasta šiai transporto priemonei, baisūs visi gatvių nelygumai ir asfalte susmegę kanalizacijos šulinių dangčiai.

Krikštas ant asfalto

Dar viena staigmena – mūsų gat-vėse jau įprastu reiškiniu tampantis smėlis – aptemdė pirmos dienos pasivažinėjimą. Važiuodamas Antakalnio rajone nusprendžiau apsisukti. Greitis nebuvo didelis, tačiau neįvertinęs po ratais esančio smėlio sluoksnio storio akimirksniu atsidūriau ant žemės. Pirma mintis – ar neatlekia iš paskos automobilis, nes po tokio mano „manevro“ kitam stabdyti beveik nebūtų kada. Reikia pripažinti ir tai, kad sukdamas nespėjau ištiesti kojos (nuo šiol šis refleksas veikia), ja būčiau pasirėmęs ir nevirtęs.

Motoroleris neužgeso, o kritimą mačiusi bobutė net nesureagavusi nulingavo savais keliais. Pirmo pasivažinėjimo rezultatas: nubrozdinti delnai ir keliai, išnarintas kairysis petys, nulūžę kairės pusės priekiniai ir užpakaliniai posūkio žibintai. Supratau, kad užregistruoti motorolerį teks diena kita vėliau.

Vakaro nuotykiai tuo nesibaigė – pirkiniui reikėjo rasti pastogę. Gyvenu pirmame aukšte, tad planavau jį užstumti laiptais aukštyn ir, kol rasiu garažą, laikyti buto koridoriuje. Tačiau tokia misija pasirodė neįmanoma: motoroleris per sunkus, laiptai per statūs. Prie laiptinės durų sutiktas kaimynas, rodos, geranoriškai patarė motorolerį prirakinti rūsyje prie radiatoriaus. Vis dėlto toks pasiūlymas nesuviliojo ir saugesnė pasirodė mašinų stovėjimo aikštelė. Tiesa, iki aikštelės dar reikia paeiti bent 15 minučių, o mėnesį motorolerį saugoti čia kainuoja 80 litų.

Ir dar – perkant naudotą motorolerį neprošal būtų su savimi turėti atsuktuvą. Pirmą vakarą apžiūrėdamas jau kosmetinio remonto reikalaujantį motorolerį radau bent penkis neužsuktus varžtus.

Perka nenaujus mopedus

Motociklų ir motorolerių pardavėjai tvirtina, kad lietuviai vis drąsiau šiltuoju metų laiku atsisako automobilio.

„Iki gegužės pradžios, kol oficialiai dar nebuvo atidarytas vasaros sezonas, pardavėme per 80 motorolerių. Pagal pirmą planą įvairių atsarginių dalių buvome užsakę tiek, kad jų turėjo užtekti bent iki vidurvasario, tačiau lentynos tuštėja daug greičiau“, – „Ratams“ sakė motoroleriais, jų dalimis ir aksesuarais prekiaujančios bendrovės „Motoidėja“ vadybininkas Sigitas Mincė.

Jis pripažino, kad motociklų pardavinėjimas yra sezoninis darbas ir per vasarą reikia užsidirbti žiemai, kad galėtų išlaikyti patalpas, sumokėti algas darbuotojams. Klientų amžius labai svyruoja: ant dviratės transporto priemonės noriai sėda ir jauni, ir vidutinio amžiaus vairuotojai. Pašnekovas teigė, kad dauguma renkasi iki 50 kub. cm galingumo motorolerius, kuriems nereikia motociklininko pažymėjimo.

„Daugiausia perka naudotus. Turime ir naujų, tačiau stengiamės neįšaldyti pinigų, t. y. parduotuvėje turime tokių motorolerių, kurie per porą savaičių randa šeimininkus. Nėra prasmės ilgai pardavinėti naują ir brangų daiktą“, – kalbėjo vadybininkas.

Nors perkant motociklą ar motorolerį daugumai svarbiausia dviratės transporto priemonės techninė charakteristika ir dizainas, nereiktų pamiršti ir saugos priemonių. Būtina dėvėti šalmą, rekomenduojama įsigyti ir liemenę, specialias kelnes, batus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.