Verslą pradėjęs aštuoniolikos, apgavęs šimtus žmonių, kalėjęs, pats nukentėjęs nuo nusikaltėlių – tokia yra dar tik 35 metų sukaktį minėsiančio Marijampolės verslininko Žydrūno Buzo trumpa biografija.
Kovo viduryje nusikaltėlių pagrobtas prieštaringai visuomenės vertinamas Marijampolės verslininkas Ž.Buzas jau kurį laiką mėgaujasi laisve, į kurią pats ir ištrūko. Nors teisėsaugos pareigūnai teigia pasistūmėję į priekį tirdami šį nusikaltimą – net nustatę galimą pagrobimo užsakovą, įvykį kol kas gaubia paslaptys. Kaip ir visą tik 34 metų verslininko veiklą.
Nesirodo.
Ž.Buzas dar prieš pagrobimą vengė viešumos, o pastaruoju metu išvis retai kur pasirodo. Jei kur nors ir važiuoja – visuomet su palyda. Mat kol vyksta ikiteisminis jo pagrobimo bylos tyrimas, Ž.Buzui yra skirta policijos apsauga. Prieštaringai vertinamas verslininkas su šeima – žmona Aušra ir keturiais vaikais – gyvena viename Marijampolės Mokolų mikrorajono daugiabutyje. Tačiau jo būstas kur kas erdvesnis nei aplinkiniai – įrengtas sujungus du gretimus butus. Kaip LŽ pasakojo šio namo gyventojai, retkarčiais jie mato, kaip A.Buzienė ar vaikai pareina lydimi nepažįstamų asmenų. Tačiau ar grįžęs jau namo ir jų garsusis kaimynas, teigė nežiną.
Kiti marijampoliečiai LŽ sakė verslininką pastebėję ir mieste. „Mačiau, kaip vieną rytą Kęstučio gatvėje, kurioje įsikūrusi UAB „Artapolas”, sustojo juodas visureigis tamsintais langais. Iš jo išlipo Ž.Buzas, lydimas poros augalotų apsaugininkų. Visi trys netrukus dingo už „Artapolo” durų”, – pasakojo viena moteris.
Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, tiek patys Buzai, tiek jų aplinkos žmonės bendrauti su spauda vengia. Mat įtariama, kad ir garsusis verslininko pagrobimas – iš šios aplinkos išėjusios informacijos rezultatas. Manoma, jog Ž.Buzo pagrobimo užsakymu įtariamas su nusikalstamu pasauliu siejamas kaunietis Artūras Račkelis, su kuriuo marijampolietis turėjo nedidelę bendrą krovinių gabenimo įmonę, informaciją apie verslininko buvimo vietą pagrobimo dieną taip pat gavo iš Ž.Buzo aplinkos – „Artapole” dirbančio pusbrolio.
Pradėjo aštuoniolikos
Ž.Buzas savo, kaip verslininko, kelią pradėjo 1991 metais, kai būdamas vos aštuoniolikos įregistravo nuosavą įmonę „Žydrius”. Daugeliui šį vaikiną pažinojusių žmonių ir jį mokiusių pedagogų tai atrodė šiek tiek keista, nes Ž.Buzas kokiais nors išskirtiniais gabumais nepasižymėjo – vos sugebėjo gauti bendrojo išsilavinimo atestatą. Mat Žydrūnas, kilęs iš daugiavaikės šeimos, kurioje jį ir jaunesnius brolius bei seseris augino ir prižiūrėjo tėvas, nes motinai buvo atimtos motinystės teisės, niekada neteikė daug dėmesio mokslams. Jam kur kas svarbiau buvo sportas, ypač futbolas. Todėl paauglystėje šiai sporto šakai ketino paaukoti ir savo gyvenimą – keletą metų mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, net žaidė Sovietų Sąjungos jaunių rinktinėje. Deja, dėl netinkamo elgesio, „nesuderinamo su moksleivio vardu”, Ž.Buzas buvo pašalintas iš šios futbolininkų kalvės. Tada nutrūko ir jo, kaip galimo perspektyvaus sportininko, karjera.
Grįžęs į Marijampolę Ž.Buzas ėmėsi verslo. Iš pradžių įmonė „Žydrius” vertėsi tuo metu itin populiariu verslu – mezgė įvairius megztinius, šalikus, kepures. Tačiau tai pradedančio verslininko ėmė nebetenkinti. „Žydrius” griebėsi komercinio tarpininkavimo, visuomeninio maitinimo, prekybos. Po metų jau prekiavo naftos produktais, naudotais automobiliais. Labiausiai šį verslininką išgarsino 1993 metų rugpjūtį pradėta nelegali įmonės bankinė veikla – gyventojų indėlių rinkimas ir paskolų teikimas. Manoma, vos dvidešimtmetį jaunuolį galėjo paskatinti to imtis dabar jau miręs jo dėdė – motinos brolis, tuomet vadovavęs vieno banko Marijampolės skyriui.
Aukso amžius
Vos pradėjęs rinkti indėlius iš gyventojų „Žydrius” veiklą iš Marijampolės išplėtė ir į kitus regionus. Indėliai buvo renkami įmonės filialuose Vilkaviškyje, Telšiuose, Kretingoje, Klaipėdoje, kituose miestuose. Iš viso tokių filialų, „priglaudžiančių” lengvatikių pinigus, buvo įkurta net 11, nors Ž.Buzo įmonė neturėjo Lietuvos banko leidimo verstis šia veikla.
Beveik metus trukusį „Žydriaus” gyvavimo laikotarpį – iki 1994-ųjų birželio, kai Ž.Buzui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl neteisėtų operacijų užsienio valiuta ir apgaulingos buhalterinės apskaitos, – galima pavadinti aukso amžiumi. Per tą laiką įmonė sudarė daugiau kaip pusantro tūkstančio sandorių, iš gyventojų priėmė per 5 mln. litų užsienio valiuta. 10 proc. palūkanomis už indėlius susiviliojo maždaug tūkstantis indėlininkų. Vieni skolino verslininkui pačių pasiskolintus pinigus, kiti nešė santaupas, treti – lėšas, gautas pardavus namus, butus. Filialuose surinktus pinigus „Žydriaus” įmonės darbuotojai atveždavo į Marijampolę, o čia jau pats Ž.Buzas spręsdavo, ką su jais daryti.
Baudžiamąją bylą tyrę pareigūnai nustatė, kad dalį surinktų pinigų firma perskolindavo už 20-25 proc. palūkanų, kitus investuodavo – įsigijo Marijampolėje buvusią pieno mišinių parduotuvę, dar keletą parduotuvių aplinkiniuose kaimuose, kontrolinį Bandomosios technologinių įrenginių gamyklos akcijų paketą, įvairių kitų statinių. Ž.Buzo vardu buvo pavadinta jo remiama Marijampolėje suburta Lietuvos aukščiausiosios futbolo lygos komanda, jis daugiausia rėmė ir moterų krepšinio ekipą „Žydrius-Gija”.
Liko skolingas
1994 metų vasario-balandžio mėnesiais Ž.Buzui per 146 tūkst. JAV dolerių ir 6,5 tūkst. Vokietijos markių paskolino, bet jų neatgavo ir tuo metu vienas stambesnių Marijampolės verslininkų Raimondas Kazla. 1995-aisiais jis pasitraukė iš šio pasaulio. Ž.Buzas beveik pusei tūkstančio indėlininkų liko skolingas apie 2 mln. litų. 1997 metais išnagrinėjus baudžiamąją bylą, jų ieškiniai buvo patenkinti, tačiau paaiškėjo, kad milijonieriumi laikytas verslininkas neturi nei pinigų, nei beveik jokio kito turto. Pardavę tuos menkus likučius teismo antstoliai surinko apie 7 tūkst. litų. Juos išdalijus vienam indėlininkui vidutiniškai teko po 13 litų, nors teismas vidutiniškai buvo priteisęs po 3,7 tūkstančio. Mat savo dalį, prieš išsidalijant turtą indėlininkams, pasiėmė ir bankai. Jiems „Žydrius” buvo skolingas 829 tūkst. litų.
Nors jaunasis verslininkas į savo įmonę prisiviliojo dirbti ne vieną ekonomikos ir kitokius aukštuosius mokslus baigusį specialistą, naudingais patarimais, kaip LŽ pasakojo vienas jų, Ž.Buzas ne visuomet naudodavosi. Dažniausiai viską spręsdavo pats ar pasitaręs su itin artimais žmonėmis. Todėl nusipirkta stambi, tuo metu moderni metalo apdirbimo įmonė netrukus pradėjo merdėti, jos veikla sutriko.
Prireikė beveik trejų metų, kol teisme nuskambėjo galutinis Ž.Buzo baudžiamosios bylos žodis. Verslininkas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti 3 metus. Tačiau nemažą dalį bausmės jis jau buvo atlikęs dar nagrinėjant baudžiamąją bylą, tad paskelbus nuosprendį realiai nelaisvėje Ž.Buzas praleido tik keletą mėnesių. Sugrįžęs vėl ėmėsi verslo. Tiesa, tai darė labai atsargiai ir apdairiai, nes indėlininkų rankose tebebuvo teismų vykdomieji raštai, kuriuos iki 2005 metų pateikę antstoliams nukentėjusieji dar galėjo pretenduoti į neatgautus ir teismo priteistus pinigus. Todėl daugeliui apgautų indėlininkų buvo netikėta, kai maždaug 2000 metais Marijampolės centre, Kęstučio gatvėje, pradėta ypač intensyviai remontuoti nebaigtą statyti pastatą, kuriame netrukus – 2001-ųjų rugsėjį – įsikūrė Ž.Buzo aplinkos žmonėms priklausanti UAB „Artapolas”. Pats verslininkas oficialiai joje įdarbintas laisvai samdomu vienu vadovų. Beje, to paties pastato rūsyje įrengta kavinė „Statinė” priklauso Ž.Buzo žmonos bendrovei „Žaliasis safyras”.
Susidomėjo nekilnojamuoju turtu
Kai kurių šaltinių teigimu, su Ž.Buzu siejami asmenys dar 1998-1999 metais pradėjo žvalgytis į Marijampolėje parduodamus komercinės paskirties pastatus, bankrutuojančias bendroves „Miškas”, „Mepra”, „Marijampolės konservai”. Manoma, jau tada juos viliojo ne tiek noras plėtoti gamybą, kiek pusvelčiui nupirktus statinius vėliau perparduoti. Masino ir po jais esantys žemės sklypai. Dabar daugelio šių statinių vietoje puikuojasi didžiuliai prekybos centrai.
„Artapolas”, pradėjęs nuo sklypų ir pastatų Marijampolėje bei Kalvarijoje, netrukus išplėtė veiklą į Pietų Lietuvą – Alytaus regioną, o pastaruoju metu itin domėjosi nekilnojamuoju turtu Palangoje, Panevėžyje, Kaune. Varėna, Rokiškis, Ignalina, Trakai, Kėdainiai, Utena – tai tik keletas Lietuvos miestų, kuriuose savo verslą plečia „Artapolas”. Negana to, šiai bendrovei Vilniuje, Žirmūnuose, priklauso ir didžiulis komercinės paskirties statinys, kuriame yra įsikūręs prekybos centras.
Pernai „Artapolo” vardas ne kartą buvo minimas „Alytaus tekstilės” istorijoje. Šios įmonės akcijų paketą įsigijo UAB „Marijampolės gelžbetonis”, kurios pagrindinis akcininkas yra „Artapolas”. Nereikia pamiršti ir bendrovės užmojų pačioje Marijampolėje. Vytauto gatvėje jau nuo metų pradžios tarp šimtamečių pastatų kyla šiuolaikiškas biurų ir parduotuvių kompleksas, dėl kurio susikirto Ž.Buzo ir Socialdemokratų partijos keliai. Mat viename iš šių senųjų namų socialdemokratai yra įsirengę būstinę. Naujasis „Artapolo” statinys užgoš vieną Socialdemokratų partijos būstinės langą. Dėl to kurį laiką statybos buvo sustabdytos. Jos atnaujintos tik tada, kai „Artapolas” šiai partijai paaukojo 35 tūkst. litų.
„Artapolas” ne pirmą kartą ėmėsi statybų neturėdamas visų reikiamų dokumentų. Panašiai nutiko ir 2004 metais, kai ši bendrovė Marijampolėje, Rugių ir Kauno gatvių sankirtoje, pradėjo statyti prekybos centrą. Tąkart leidimą statyti faktiškai jau pastatytą statinį Marijampolės savivaldybės valdininkai išdavė tik tada, kai bendrovė pasižadėjo investuoti lėšų į miesto infrastruktūrą.
Itin didžiulius užmojus „Artapolas” puoselėja pačiame miesto centre įsigytame maždaug 2 ha ploto sklype. Dalis jo prieš keletą metų buvo užstatyta individualiais gyvenamaisiais namais. Juos visus bendrovė supirko, mat čia yra numačiusi įkurti verslo ir pramogų centrą. Daugiabučius gyvenamuosius namus žadama statyti ir V.Kudirkos gatvėje, nugriovus seną pastatą, kuriame dar neseniai buvo įsikūrusi kelių policija, bei Geležinkelio gatvėje, vos ne ant Šešupės kranto.
Įtarimai ir kalbos
„Kai teismuose buvo nagrinėjama baudžiamoji Ž.Buzo byla, mus pasiekė kalbos, kad šiam asmeniui už nugaros gali stovėti verslininkus reketavusi įtakinga „Raikino” gauja. Net kai kurių tos gaujos veikėjų žmonas matydavome dirbančias tame pastate įrengtose prabangiose parduotuvėse, kurios priklauso joms pačioms”, – LŽ pasakojo pinigus praradę marijampoliečiai, iki šiol negalintys susitaikyti su tokia nuoskauda.
Įtarimų dėl galimų Ž.Buzo ir kriminalinio pasaulio sąsajų ne kartą yra turėję ir teisėsaugininkai, tyrę įvairias Raimundo Burbos, pravarde Raikinas, grupuotės veiklos peripetijas. Buvo įtariama, jog ši gauja iš verslininkų išreketuotus pinigus legalizuodavo būtent per Ž.Buzo firmas. Deja, to įrodyti nepavyko. Tik įtarimais kol kas grindžiami ir galimi „Artapolo” bei paties Ž.Buzo ryšiai su Trakų ir Lentvario nusikalstamo pasaulio atstovu Stanislovu Narkevičiumi, pravarde Narkuša, ir buvusiais Trakų rajono vadovais. Šias sąsajas dar tebenarplioja Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Tam tikrų įtarimų, kad Ž.Buzas ar jo aplinkos žmonės gali būti įsipainioję į padirbtų pinigų platinimo aferas, buvo kilę 2003-iaisiais. Tų metų rugpjūčio pabaigoje Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai Kalvarijos pasienio poste sulaikė Ž.Buzo jaunesniuosius brolius Darių ir Narvydą, bandančius išvežti į užsienį 15 tūkst. falsifikuotų eurų.
Tačiau daugiausia apie Ž.Buzo galimus ryšius su nusikalstamu pasauliu tikriausiai žinantys Marijampolės teisėsaugos pareigūnai kategoriškai atsisako viešai apie tai kalbėti. Kaip LŽ prasitarė vienas jų, tai daryti būtų pernelyg neatsargu. Mat „Artapolo” vadovas Mindaugas Vilkas yra ilgametės Marijampolės policijos komisariato tyrėjos Aldonos Vilkienės sūnus. Jos dukra Aurelija Vinciūnienė vadovauja „Statinės” kavinei, o žentas Valdas Vinciūnas – Marijampolės policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriui.