Musulmonai Prancūzijoje sudaro 12 proc. gyventojų, tačiau kalėjimuose jų yra iki 70 proc. visų kalinių. Dėl tokios disproporcijos specialistai kaltina nesėkmingą valstybės politiką integruojant mažumas.
Samia El Alaoui Talibi, apsigobusi šviesia skarele ir vilkinti juodą, visą kūną dengiančią suknelę, praeina pro kulkų nepramušamą užtvarą ir virtinę sunkių rakinamų durų, kol pasiekia moterų korpusą šiame šiaurės Prancūzijos kalėjime. Ten ji teikia dvasinę pagalbą musulmonėms. Kad gautų šią teisę, jai prireikė ne vienų metų. Ji yra tik viena iš keturių tokių moterų, kurioms leista dirbti Prancūzijos kalėjimuose. Maroke gimusi 47 metų 7 vaikų motina sako: „Visi turi tuos pačius prietarus ir negatyvų musulmonų bei islamo įvaizdį. Mane pamatę sargybiniai prieš save mato tik arabę, ir jų požiūris į mane toks, lyg taip pat būčiau kalinė.”
Visuomenė susiskaldžiusi.
Šiame Lilio įkalinimo centre dauguma kalinių – musulmonai. Kaip ir visuose Prancūzijos kalėjimuose. Pasak musulmonų lyderių, sociologų ir tyrėjų, apie 60-70 proc. kalinių Prancūzijoje yra musulmonai, nors jie sudaro tik apie 12 proc. šalies gyventojų. Ir kitose Europos šalyse imigrantams ir imigrantų vaikams neproporcingai atstovaujama kalėjimuose, tačiau Prancūzija šioje srityje pirmauja. „Didelis musulmonų procentas kalėjimuose yra tiesioginė nesėkmingo mažumų integravimo Prancūzijoje pasekmė”, – mano sociologas Moussa Khedimellah, kelerius metus rinkęs duomenis apie musulmonus šalies kalėjimuose.
Didžiojoje Britanijoje 11 proc. kalinių yra musulmonai, nors jie sudaro tik 3 proc. gyventojų. Olandijoje 20 proc. suaugusių kalinių ir 26 proc. nepilnamečių nusikaltėlių yra musulmonai, o šalyje jų gyvena maždaug 5,5 procento. Belgijoje mažiausiai 16 proc. kalinių yra musulmonai iš Maroko ir Turkijos, nors šalyje jie sudaro tik 2 proc. gyventojų.
Sociologai ir musulmonų lyderiai tvirtina, kad Prancūzijos kalėjimų sistema rodo didelį socialinį ir etninį visuomenės pasidalijimą. Patinka tai ar ne, tačiau imigrantai ir naujoji jų vaikų karta keičia žemyno demografinį ir kultūrinį kraštovaizdį.
Kaltas ne islamas, o skurdas
Prancūzijos kalėjimų pareigūnai kaltę verčia žmonių, pastaraisiais dešimtmečiais atvykusių iš Šiaurės Afrikos ir kitų islamiškų šalių, skurdui. Daugelis imigrantų atvykę į Prancūziją patenka į sunkią finansinę padėtį, o tai ir skatina nusikalsti. Kalbėti apie islamo ir nusikalstamumo ryšį nėra pagrindo.
Musulmonų aktyvistai, sociologai ir žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad Prancūzijos socialinė politika kur kas labiau nei daugelyje kitų Europos šalių lėmė musulmonų atskyrimą skurdžiuose priemiesčiuose, kur paplitęs nedarbas, prastos mokyklos, būstai neatitinka standartų. Dėl to Prancūzijoje išaugo nauja, šioje šalyje gimusi karta, kuri nesitiki galinti socialiai žengti į priekį ir dar mažiau gerbia Prancūzijos valdžią.
„Diskriminacija ir teisingumas yra svarbiausi mūsų visuomenės klausimai, tačiau jiems neteikiama derama reikšmė, – mano Sebastinanas Roche, tyrinėjęs juridinę diskriminaciją. – Negalime kaltinti valstybės, jei diskriminuoja kompanijos, tačiau valstybę kaltinti galime, jei diskriminuoja jos teisingumo sistema ir policija.”
Reikia pasakyti, kad Prancūzijoje nerenkami ir niekur nefiksuojami duomenys apie piliečių rasę, religiją arba etninę priklausomybę, todėl sunku gauti tikslių duomenų apie kalinių sudėtį, tačiau su šia sritimi susipažinę skirtingų grupių atstovai sutinka dėl tų 60-70 proc. musulmonų kalinių.