Pradžioje pasirodę ir pasiskelbę pačiais geriausiais, svarbiausiais ir reikalingiausiais Lietuvai, paskui save ir pačią savo būtį ėmę neigti naujosios nomenklatūros pupuliai nebesitenkina tuo, kad iškastravo parlamentą, pasityčiojo iš atstovaujamosios demokratijos.
Priešingai, dabar jau galima šiais laimėjimais pasinaudoti ir atgręžti šakališką įniršį į savo orumą dar drįstančias ginti visuomenės grupes, kurios nebeturi į ką apeliuoti. Kaip jau rašyta, mokytojus propagandinio teroro ir struktūrinio šantažo bei šmeižimo lavina užgriuvo pirmiausia. Gerai aukštojoje partinėje mokykloje „liaudies priešus” ūdyti išmokęs bolševikų kolaborantėlis ir karjeristas bei iš tos pačios šutvės į plastmasinės rožės nešiotojus persidažiusi politrukų kompanija savo aukščiausios prabos išsilavinimą naudoja pagal paskirtį. Juk Lietuvos komunistų partija ir buvo kuriama tam, kad griautų valstybę ir visuomenę, naikintų jos pagrindines ląsteles. Viena tokių visada buvo mokykla. Spaudos draudimo ir daraktorių gadynėje ją spardė carinės Rusijos žandarai. LTSR laikais prievartavo ideologiniai prievaizdai iš Gediminui Kirkilui taip gerai pažįstamų kabinetų.
Nacionalinio transliuotojo ir komercinių televizijos bei radijo stočių eteryje paskelbtas telefonas, reikalaujantis skųsti „lobstančius” pedagogus, jei koks nors šių dienų Pavlikas Morozovas (toks tėvą bolševikams įskundęs sovietų literatūros didvyris) įtars, kad mokytojai turi privačių pamokų, už kurias galbūt nemoka mokesčių. Šios persekiojimo ir susidorojimo kampanijos dirva jau paruošta. Ne vienus metus viešai klykiama apie neva masiškai milijonieriais tampančius mokytojus, kurie esą gyvena ne iš algos, o visi iki vieno lupa devynis kailius nuo mokinių už privačias pamokas. Pavydūs tautos idiotai šia paranojiška idėja kliedėjo dar tada, kai daugybė pedagogų už savo varganus pinigus pirkdavo net kreidą. Dabar tai tapo oficialios propagandos dalimi. Nesvarbu, kad nors kiek didesnė korepetitorių paklausa būdinga tik matematikos, lietuvių, na dar anglų kalbos mokytojų kompetencijos srityse. Nesvarbu, kad teisingai ar neteisingai skųsti galės kiekvienas „kuolą” užsidirbęs naujos vados spaliukas. Nesvarbu, kaip mokytojų „turtėjimas” atrodo nacionalinės energetikos vagystės įteisinimo kontekstu. Svarbu atkeršyti.
Mokytojams nomenklatūra keršija net ne už pinigus. Mokėti iš savo kišenės jai niekada nereikėjo. O kad valstybės turtas mielai patikimas visokiems „liūtams”, švaistomas kairėn ir dešinėn – į tai nusispjaut. Pedagogai, nors ir pravardžiuojami reketininkais, sulaukia keršto ne už tai. Juos norima sutrypti už orumą, už norą būti žmonėmis, o ne avinų banda, kuriai galima viešai meluoti ir viešai iš jos tyčiotis.
Aiškinama, kad valstybė nepajėgi taip greitai pakelti atlyginimų iki padoraus lygio ir rasti finansinių argumentų, tačiau esmė – ne pinigai, net ne Alekso Bružo ir Eugenijaus Jesino tariamos ar realios ambicijos. Žmonės būtų nuėję streikuoti ir paskui kitus, nes nebenorėjo būti tie, kuriuos galima viešai apgaudinėti ir viešai įžeidinėti, kaip tai darė ir tebedaro G.Kirkilas su savo svita bei patarėjais.
Už orumą ir pilietinę drąsą nomenklatūra linkusi keršyti žiauriausiai. Iki šiol buvo pasitelkiami feodalais savo mokyklose tyčia padaryti direktoriai, kurie už sėdėjimą šiltose vietose paprastą mokytoją gali amžinai šantažuoti krūvio mažinimu ir klasių nesukomplektavimu. Dabar į mūšį jau paleidžiami skundikai ir specialiosios tarnybos. Belieka pagalvoti ir apsispręsti – kur iš Rumšiškių muziejaus, keletą kartų padidinus, perkelti ir pastatyti P.Rimšos „Daraktorių mokyklėlę” – po Švietimo ministerijos, Vyriausybės ar prezidentūros langais?
Kartu su tūkstančiais žinomų ir bevardžių knygnešių tautą iš bedugnės į būtį ištraukusi mokykla gal todėl ir puolama, kad ten apčiuopiamas kvailystėms ir akių dūmimui, ideologiniams nuodams ir vertybių klastojimui atsparus branduolys. Mokytojų bendruomenė, atsispyrusi ir carinės žandarmerijos, ir kompartijos prievaizdų atakoms, išugdžiusi atkuriamuosius seimus, kažkaip dar atlaiko ir „demokratinį” nebaudžiamumo bei chamizmo diegimo vajų – vadinamųjų vaikų teisių kultą. Šiandien ji demonstruoja, kad yra vienas paskutinių įvairiais presais laužomo visuomenės stuburo slankstelių – viena paskutinių tautos ir valstybingumo gynybos linijų.