Šiek tiek pailsėjęs Druskininkuose po širdies operacijos, Donatas Banionis netrukus važiavo į Šiaulius – ten su juo susitikti nekantravo gerbėjai. Praėjusią savaitę aktorius, Jurgio Baltrušaičio fondo pirmininkas, lankėsi Jurbarko rajone, kur vyko poeto sukakties minėjimas.
D.Banionis – Panevėžio dramos teatro legendos svarbi dalis, jis – vienas pačių garsiausių Lietuvos teatro ir kino artistų. Apie didelės šlovės sulaukusį aktorių išleistos kelios monografijos lietuviškai ir rusiškai. Pagal jo „Memuarus” parengta prisiminimų knyga rusų kalba. Mintimis aktorius vis grįžta į vieną ar kitą praeities etapą. „O kaip negrįši? – stebisi jis. – Gyvenimas yra gyvenimas: ir prisimeni, ir galvoji, kaip ten kas buvo. Praėjusią savaitę man sukako aštuoniasdešimt ketveri, taigi ir gyvenimo istorija netrumpa. Gimiau ir augau Kaune, persikėliau į Panevėžį 1941-aisiais, kai buvau Juozo Miltinio priimtas į teatrą. Dabar jau septyneri metai gyvenu Vilniuje. Sūnaus Raimundo butas čia pat, šalia. Į sostinę persikėliau pama�u, kurį laiką dar gyvenau ir ten, ir čia, dabar jau tik čia. Prisimenu, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai 1939-ųjų spalį, iš mūsų amatų mokyklos Kaune atvažiavome į jį pasižvalgyti.”
– Amatų mokykloje mokėtės keramikos – ar į keraminius daiktus tebežvelgiate žinovo akimis?
– Visiškai ne. Ne pats užsimaniau tos keramikos, o mano tėvas, siuvėjas, norėjo, kad ir aš išmokčiau kokio nors amato, geriausia – šaltkalvio. Bet šaltkalvių vietos mokykloje buvo užimtos ir jis mane atidavė į keramiką. Manęs niekas neklausė – atidavė, ir tiek. Ketverius metus pasimokiau. Bet džiaugiuosi – per amatų mokyklą patekau pas J.Miltinį, tapau aktoriumi, mat mokėmės viename kurse su Vaclovu Blėdžiu, pažinojusiu J.Miltinį, jis mane ir rekomendavo jam.
– Kas įstrigo iš prieškario teatrinio Kauno?
– Prisimenu, kaip Laisvės alėja vaikštinėdavo Borisas Dauguvietis, o mes, vaikai, žiūrėdavom, kas čia toks įsivėręs auskarą. Vienus metus, draugo įtaisytas, Valstybės teatre buvau statistu: dalyvaudavau operos, baleto ir dramos spektakliuose – už kiekvieną gaudavau po penkiasdešimt centų ir dar turėjau galimybę vaikščioti į teatrą be bilieto.
– Ar vėliau, susidūrus su J.Miltiniu, labai keitėsi jūsų teatro samprata?
– Tada, Valstybės teatre, buvau dar vaikas – kokia čia gali būti samprata? Vaidinti mėgau ir norėjau, jau pirmuose mokyklos skyriuose mokytojai pastebėjo, kad turiu gabumų scenai. Dalyvaudavau kalėdiniuose ar velykiniuose moksleivių vaidinimuose. Kai V.Blėdis mane pristatė J.Miltiniui, labai apsidžiaugiau. Keramika – ne man.
Neseniai peržiūrėjau pirmųjų Panevėžio dramos teatro aktorių sąrašą. Dauguma mirę! J.Alekna, B.Babkauskas, V.Blėdis, J.Dulskytė, V.Fakejevaitė, G.Karka, P.Končiūtė, S.Kosmauskas ir kiti – mirę…
J.Miltinis mums buvo kaip tėvas, visi gyvenome viename name kaip šeimoje ir jis mus auklėjo: tu ne taip šaukštuką laikai; šaukštuką iš puodelio reikia išimti; Paryžiuje taurelė laikoma šitaip; kaip tu apsirengęs – kas gi taip susisagsto švarką; kaip tu geri kavą; kaip tu sėdi – kaip kojas laikai. Mes buvome tarsi jo vaikai. Ir jokių ambicijų neturėjome. Šešiolikiniai, septyniolikiniai: kokios ten ambicijos – džiaugiamės, kad priimti.
– Jūsų polinkis į saviugdą, daug skaityti – J.Miltinio įtaka ar paties palinkimas, prigimtinis veržlumas?
– Gal paties. Nuo pat pirmo pradžios mokyklos skyriaus niekada nebuvau antrasis mokinys, visada pirmas. Kartą suaugusiųjų gimnazijoje padariau mokytojui pastabą, pasakiau, kad neteisingai pateikė formulę. Dėl to jis įsižeidęs parašė man ketvertą. Tada jau sukilo visa klasė.
Norėjau baigti ir aukštąjį mokslą, todėl kai J.Miltinis išėjo iš teatro, įstojau į Konservatoriją. Per dvejus metus baigiau neakivaizdžiai – su pagyrimu. Aš visą laiką norėjau gerai mokytis. Karo metais sugalvojau išmokti vokiečių kalbą. Išmokau – labai pravertė filmuojantis Vokietijoje. Išmokau groti – savarankiškai: pianinu, paskui akordeonu. Vakarais eidavau užsidirbti pinigų, grojau šokiuose geležinkelio klube. Toks jau buvau visą gyvenimą – negalėjau būti antrasis. Jei einu kur mokytis, turiu būti stipriausias.
– Ir teatre?
– Teatre tai jau ne, čia pažymių niekas nerašė. Pirmasis būti nenorėjau. Aš tik norėjau gerai vaidinti.
– Ar kada nors teko pasakyti J.Miltiniui kaip tam gimnazijos mokytojui: galbūt jūs klystate?
– Ne, šito negalėjo būti – nebūčiau drįsęs. Jis buvo už mus vyresnis ir amžiumi, ir patirtimi, ir mokslais – visu kuo. O aš – pats jauniausias, 1924-aisiais gimim�s. J.Miltinis iš manęs išgaudavo, tiesiog išlauždavo tai, ko aš pats niekaip nebūčiau sugalvojęs. Kankindavausi, nemiegodavau, neišmanydavau ką daryti. O jis griežtai: nekišk tu man savęs – privalai perteikti autoriaus mintis ir pasaulėjautą. Ir išreikalaudavo. „Hedoje Gabler”, „Komivojažieriaus mirtyje”, „Šiaudinėje skrybėlaitėje”, „Makbete”, „Lauke, už durų”, „Fizikuose”, „Mirties šokyje” ir kituose spektakliuose.
Šiandienos teatrui aš netikčiau. Taip taip, netikčiau. Toks, koks esu – tikrai ne. Aš visai kitaip suprantu teatrą. Kas dabar svarbu? Dekoracijos, muzika, dūmai, efektai – išoriniai dalykai. O aš noriu matyti žmogų, jo mąstymą, jo akis – suprasti, kas su juo vyksta, kai sprendžiama „būti ar nebūti” dilema. Noriu suvokti to veikėjo mintis, dvejones. Tokią teatro sampratą mums įdiegė J.Miltinis.
– Jei jūsų gyvenime būtų buvęs tik teatras, ar būtų iki galo atskleistas jūsų kūrybiškumas?
– Turbūt.
– Neseniai lietuviškai išleistame žinyne „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą” pristatomas ir Andrejaus Tarkovskio „Soliaris” su jūsų nuotrauka.
– Man brangus tas filmas. Dabar jis pripažintas visame pasaulyje. O pirmomis dienomis ne visi pripažino. Parodžius jį Kanuose, viena recenzentė parašė, kad A.Tarkovskis – puikus filosofas, bet prastas kinematografininkas. Taip, ten nei muša, nei šaudo, nei pjauna, nei guli lovoje – nieko šito nėr.
– Skaudu buvo dėl tos nuomonės?
– Ne, tik nesmagu. Tiesa, kol dirbau, dar nejutau, kad čia kuriamas šedevras. Kritikai jį įvertino kiek vėliau. Dabar jau tą filmą įvertino laikas.
– Filmuodamasis aplankėte daugybę šalių.
– Filmų, kuriuose vaidinau, sąrašas gana ilgas. Kai kurių nei jūs žinote, nei aš pats atsimenu. Bet būtų galima sudaryti kitą sąrašą: filmai, kuriuos pats vertinu. Liktų gal penketas – šešetas.
Po „Soliario” esu gavęs laišką iš Rusijos: Donatai Juozovičiau, labai jus mylime, esate puikus aktorius, bet daugiau tokioje „chaltūroje” kaip „Soliaris” nesifilmuokite, mes jūsų prašome… Tais laikais žiūrovai labai aktyviai rašydavo laiškus, ypač rusai.
Pagrindiniai mano gyvenimo filmai – rusiški. Yra vokiškų, tarp jų – „Goja”, itališkas – „Raudona palapinė”. Nepasakyčiau, kad pastarasis didelės meninės vertės, tik tiek, kad apsilankiau Italijoje – tas buvo smagu. Filmavosi labai geri aktoriai, tarp jų Claudia Cardinale. Aš vaidinau italą.
– Susitikote ir su Federico Felliniu.
– Čia jau kita istorija. Susitikimas su F.Felliniu buvo suorganizuotas A.Tarkovskiui. Stebėjausi ir gėrėjausi, kokios atviros sielos yra Andrejus, kaip laisvai bendrauja. Aš tik sėdžiu akis išpūtęs, žiūriu į F.Fellinį kaip į Dievą, o A.Tarkovskis – tikras menininkas, jis neskirstė žmonių: čia įžymybė, čia ne.
– Jūsų gyvenimas įdomiai pažymėtas pranašystės, burtų ženklu.
– Man būrė spalvinga bohemos persona, rašytoja Liūnė Janušytė, Panevėžyje gyvenusi 1941-1942 metais. Tada nelabai ja tikėjau, maniau, daro tas „štukas” už puslitrį – kaip atlygį ji imdavo degtinės butelį. O dabar galiu pasakyti: mes nežinome, kaip tą paaiškinti, bet kažkas vis dėlto yra. Liūnė pati tvirtindavo: ką aš žinau, ar išsipildys, darau, kaip mane mokė. Bet išsipildė jos burtai. Ne man vienam. Aktorei Reginai Zdanavičiūtei buvo išburta, kad ji dukart ištekės – mes tada juokėmės. O taip ir įvyko. Mano žmonai Liūnė pasakė: neteksi namų – irgi juokėmės. Bet taip ir buvo, kai jos šeimą palietė stalininės represijos.
Man Liūnė išdėstė tris dalykus. Norėsi pabėgti iš Lietuvos – nepasiseks. Tavo giminaitį vokiečiai paims į lagerį, bet jis grįš. Tapsi teatro vadovu. Viskas išsipildė. Dar daugiau ji tada išdėstė, bet kitkas neįstrigo į atmintį.
Pirmąją pranašystę prisiminiau, kai tikrai nepavyko pasitraukti iš Lietuvos. Bėgome nuo rusų, kai jie artėjo 1944 metais: J.Miltinis, V.Blėdis ir aš. Buvome nugąsdinti trėmimų – 1940-ųjų trėmimai visiems sukėlė didžiausią siaubą. Neįsivaizduojamas dalykas: duoda porą valandų daiktams susikrauti ir veža. Tada dauguma žmonių laukė vokiečių kaip išganymo.
Į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežtas mano svainis Vladislovas Telksnys. Grįžo, kaip ir buvo išpranašauta. 1990-aisiais pasirodė jo memuarų knyga „Kamino šešėlyje”.
Kai 1980 metais buvau paskirtas vadovauti Panevėžio teatrui, su nuostaba vėl prisiminiau Liūnę. O kaip čia yra, nežinau. Ji pasakojo, kad burti ją išmokė kažkoks arabas Paryžiuje. Panevėžyje Liūnė slapstėsi nuo vokiečių, nes 1940-aisiais buvo susidėjusi su bolševikais.
– Ar tokių didelių istorinių įvykių akivaizdoje teatras nebuvo pasidaręs nebesvarbus?
– Kaip tik priešingai – menas atrodė priebėga nuo siaubo, bene vienintelis patikimas prieglobstis.
– Šį mėnesį jums atlikta širdies operacija…
– Įstatė stimuliatorių ir nukreipė reabilituotis į Druskininkus. Apskritai man nelabai rūpėdavo poilsis, atostogos. Matyt, tas darbas nebuvo jau toks nepakeliamas… Galėjau išeiti iš teatro. Neišėjau – vadinasi, nebijojau to vargo. Džiaugdavausi, kad reikia vaidinti. Kai kas teatrą metė, o aktorius B.Babkauskas gyvenimą baigė savižudybe. Ar čia teatras kaltas, ar gyvenimo aplinkybės, ar sveikata – taip ir liko neatsakyta. B.Babkauskas – pats geriausias Panevėžio aktorius, už mane daug geresnis.
– Šalia jūsų portreto kabo sūnaus Egidijaus atvaizdas.
– Jis mirė nuo vėžio, kaip ir mano žmona. Tas vėžys…
Sūnus nemažai nusipelnė Lietuvos teatrui, kaupdamas ir skelbdamas archyvinius dokumentus. Jis buvo istorikas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, kurį dabar užsimota išardyti, direktorius.
– Dėl išardymo ir jūs protestavote.
– Žinoma, protestavau. Kažkas kėsinasi į tą pastatą norėdamas pasidaryti biznį. Tai tikrų tikriausia antikultūra. Tik kas manęs klausys? Bet ne aš vienas piktinuosi tais tipais.
——————————————————————————–
Donatas Banionis (g. 1924 m. balandžio 28 d. Kaune)
sukūrė per 100 teatro ir per 80 kino vaidmenų. Vakaruose žinomas Kriso Kelvino vaidmeniu rusų režisieriaus A.Tarkovskio filme „Soliaris”.
Panevėžio dramos teatre vaidino nuo 1941 metų. 1984 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.
Už vaidmenį Lietuvos kino studijos filme „Niekas nenorėjo mirti” tapo Kijevo (1966) ir Karlovy Varų (1966) kino festivalių laureatu, taip pat buvo apdovanotas SSRS valstybine premija (1967).
1970 metais gavo Sofijos kino festivalio premiją už vaidmenį „Lenfilmo” kino studijos filme „Ne sezono metas”.
Už pagrindinį vaidmenį filme „Goja” 1971 metais apdovanotas Vokietijos Demokratinės Respublikos valstybine premija.
1973 metais aktoriui suteiktas Lietuvos SSR liaudies artisto, o 1974 metais – SSRS liaudies artisto vardas.
1977 metais D.Banionis antrą kartą tapo SSRS valstybinės premijos laureatu (už vaidmenį filme „Misterio Makinlio pabėgimas”).
1994 metais apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 2004 metais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro didžiuoju kryžiumi.