Artėja Seimo rinkimai. Asmenys, kurie vadina save politikais, norėdami ir ateityje likti Seime, blaškosi kankinami nežinios. Šį blaškymąsi geriausiai parodo Rinkimų įstatymo pataisų svarstymas Seime: vieną dieną „darbiečiai” ir socialdemokratai, protestuodami prieš reitingų sistemą, palieka salę, nors įstatymo pataisas teikė irgi socialdemokratė, o praėjus kelioms dienoms už šį įstatymą vieningai balsuoja.
Kiek dabar Lietuvoje yra partijų, niekas nežino. Norint naujai įkurti partiją reikia ne mažiau kaip tūkstančio narių. Lietuvoje besiformuojančias grupuotes vargu ar galima vadinti politinėmis partijomis: jos labiau primena „uabus”, kai kurios net turi aiškų kriminalinį atspalvį. Ar galima įsivaizduoti demokratinėse valstybėse esančias politines partijas, kurių vadams būtų iškeltos kriminalinės bylos, o jie ne tik nesustabdytų savo įgaliojimų partijoje, bet ir siųstų savo parlamentarus reikalaudami ne teisingo teismo, o siekdami be teismo išteisinti savo lyderius? Lyg Seimo nariai ir jų lyderiai, esantys Seimo vadovybėje, nežinotų, kad tuos dalykus sprendžia ne parlamentas, o teismai. Tik tardymo institucijos negali viešinti ikiteisminės medžiagos. Jei ji būtų falsifikuojama, „darbiečiai” turėtų pateikti faktus.
Kad tokioms partijoms rinkėjai patiki atstovauti savo interesams. Tad nieko kito nelieka, kaip manyti, kad dauguma mūsų žmonių yra įsitikinę, jog vogti ir duoti kyšius nėra blogai, o kai kuriems netgi svetimas nepriklausomybės jausmas (juk niekur neišnyko „jedinstveninkai” ir „platformininkai”) – penktajai kolonai yra kur pasireikšti…
Politologų ir politikų vartojamos sąvokos „kairiosios” bei „dešiniosios”, taikomos apibūdinant partijų socialines nuostatas, Lietuvoje nieko nereiškia. Kairiosiomis įprasta vadinti partijas, atstovaujančias dirbančių žmonių interesams, o dešiniosiomis – darbdavių. Kitais klausimais (nacionalinio saugumo, kultūrinio paveldo, šalies istorijos ir pan.) jos gali turėti ir panašumų. Tiek vienos, tiek kitos partijos gali būti ir demokratinės, ir autoritarinės. Lietuvoje iki šiol gyvuoja savitas požiūris: kairiųjų etiketė lipdoma tiems, kuriuos mėginama sieti su buvusiu režimu. Pagal dabarties prognozes kairiųjų Lietuvos Seime neliks nė kvapo, nebent Julius Veselka (dabar save vadinanti tipiška dešiniąja partija Tėvynės sąjunga turi daugiau kairumo požymių nei socialdemokratai).
Visos mūsų partijos vienaip ar kitaip serga autoritarizmu. „Lyderiukai” įsivaizduoja esantys vienvaldės būtybės. Bet kokios kitos nuomonės turėjimas, jų įsitikinimu, baustinas. Dėl to partijos neauga – daugiausia į jas stoja asmenys, kurie tikisi iš to išpešti asmeninės naudos. Tai skatina kurtis naujas partijas ir tokius jų narius burtis apie vadukus, o savarankiškas asmenybes – laikytis nuo partijų atokiau. Dabartinės partijos gniuždo asmenybę. Todėl jose beveik nėra narių, kurie mokosi aukštosiose mokyklose. Kaip galėtų dėstytojas žiūrėti studentams į akis, kai iš jo reikalaujama ginti bet kokią kvailystę, kurią išsako jo partijos lyderis. Už ką pašalintas iš LSDP Algirdas Paleckis? Vienas iš jam mestų kaltinimų – norėjo sužinoti savo partijos kolegų nuomonę apie „liūtuką”. Panašus ir kitų lygis. Iš tikrųjų šaknys dar gilesnės.
Vilniaus miesto socialdemokratų skyrius nutarė atsisakyti išankstinių suderintų tarybos narių rinkimų. Tai gal būtų ir nieko… Bet … miesto konferencija rinko aštuoniasdešimt vieną delegatą į LSDP suvažiavimą ir apie 20 kandidatų į LSDP tarybą. A.Brazauskas ir jo žmona Kristina nebuvo išrinkti nei vienur, nei kitur. Manau, A.Paleckis čia niekuo dėtas, nebent tik tuo, jog nesugebėjo užtikrinti, kad būtų „išrinkti” tie, kurios nuleido centras. Dėl tokio miesto skyriaus įžūlumo vadovybę ištiko šokas. Algirdas Brazauskas pasirūpino, kad jį „išrinktų” Šiauliuose, o kitiems akivaizdiems funkcionieriams teko dalyvauti suvažiavime svečio teisėmis.
Iš A.Paleckio reikalauta prisipažinimo ir atgailos, kad jis prastas vadovas. Tokie LSDP vadovų veiksmai parengė dirvą naujai partijai. Panašių problemų turi ir kitos Lietuvos partijos (liberalcentristai, „darbiečiai”). Partijos, ypač smulkios, ideologiškai yra artimos, tačiau, užuot susijungusios, skaldosi. Neretai iš rinkėjų girdi: „Balsuočiau už Centro sąjungą ar už Socialdemokratų sąjungą, tik bėda, jeigu tikėtume reitingais, jos vis tiek nepateks į Seimą, tad renkuosi ką nors kitą arba … iš viso neinu prie urnų.” Ir čia turėtų įvykti žmonių sąmonės lūžis.
Kad ir kaip kritikuotume Seimą, šiuo metu jis žengė kelis pozityvius žingsnius. Visų pirma – sutvarkant rinkimų sistemas: dabar į savivaldybes galės kandidatuoti partijoms nepriklausančios piliečių grupės, o daugiamandačių apygardų rinkėjai galės iš esmės pakoreguoti renkamųjų sąrašus. Tai išryškins asmenybes, kuriomis labiau pasitikima, sudarys sąlygas regioninėms politinėms grupėms burtis ir natūraliai peraugti į politines partijas. Įvedus reitingų sistemą, Seimo nariai taps labiau priklausomi nuo rinkėjų nei nuo partijos bosų. Tai suteiks galimybių partijoms suartėti su rinkėjais, vers jas klausyti žmonių balso. Jeigu piliečiai neišrinks partijos pirmųjų asmenų arba šie atsidurs rinkimų sąrašo pabaigoje – privers pasidomėti, ar tokie vadovai ir toliau gali vadovauti partijai.