„Kauno diena” pažvelgė į žmonių gyvenimus ugniai nusiaubus jų namus
Skirtingų pomėgių, įvairaus amžiaus, visiškai nepanašaus likimo žmones, gyvenančius toli vienas kito, lanko tos pačios negailestingos viešnios – sunkiai sutramdomos liepsnos. Zapyškio seniūnijoje gyvenusios Onos Užupienės namus ugnis prarijo tuomet, kai moteris jau buvo praradusi abu sūnus ir vyrą.
Raudondvaryje gaisro paženklinto mažamečio mama neatsidžiaugia kaimynais. Kauniečiai Kasiuliai, supleškėjus jų butui, ėmė varstyti teisininkų duris.
Svečias savo sodyboje
Šešiasdešimt devynerių metų Ona Užupienė Kuro kaime, Zapyškio seniūnijoje, – jau tik svečias. Tačiau kol naujieji šeimininkai dar tik renčia tvoras, ji glaudžiasi per gaisrą nesudegusioje vasaros virtuvėlėje. Ten ją ir radome. Vieno kambario namelyje senolė įsirengusi ir virtuvę, ir miegamąjį, ir svečių kambarį. Šioje patalpoje ji apsigyveno prieš porą mėnesių iki pamatų sudegus trobai.
Pamačiusi svečius šviesiaplaukė judri moteris trumpam sutrikusi nusišypsojo ir kvietė vidun. Vėliau pasiūlė kalbėtis lauke, nes patalpoje už lango net ir saulei plieskiant – tamsoka.
Persekioja netektys
Savo sodybą, kurioje kartu su šeima praleido nemažai laimingų metų, O.Užupienė buvo priversta parduoti, nes nerado kitos išeities. Nusipirkusi Lekėčiuose butą, moteris jį jau baigia susitvarkyti, tačiau nerimauja, kad vėl neužklutų į paširdžius smogianti nelaimė.
Prieš dvidešimt metų ji palaidojo vieną savo sūnų – žuvo kariuomenėje. Po dvejų metų neteko antro sūnaus. Jis iš gyvenimo pasitraukė savo noru: iš namų dviračiu atmynė keliolika kilometrų iki mamos sodybos ir miškelyje pakibo ant šakos. O.Užupienė jai adresuotame atsisveikinimo laiške nerado jokių motyvų, o užuominos buvo labai abstrakčios.
Dar po devynerių metų nuo ligos mirė sutuoktinis. Moteris liko viena su visais gerais ir skaudžiais prisiminimais. Juos šiais metais bandė sunaikinti ugnis.
Liko šventosios paveikslas
„Ona tą dieną išėjo į bažnyčią, buvo sekmadienis. Kvietėm kartu važiuoti namo, bet ji norėjo užeiti į kapines, vėliau susitiko vieną, kitą pažįstamą. Ji mėgsta pasižmonėti, namo niekada neskuba”, – pasakojo Kurų kaimo gyventojai Ramutė ir Antanas Urbaičiai.
Moteris grįždama į kaimą iš tolo pamatė kylančius dūmus. „Mano namai dega!” – prisiminė persmelkusią nuojautą O.Užupienė. Gaisras kilo nuo seno šaldiklio.
Pasiekusi liepsnojantį būstą ji neturėjo laiko ašaroti. „Bandžiau dokumentus pasiimti, bet nespėjau, ugnis jau buvo gerokai įsiplieskusi. Pirma mintis buvo: ką darysiu likusi be namų? Akimirką pagalvojau, jog geriau būčiau ir aš kartu sudegusi”, – susijaudinusi pasakojo senolė.
Ugnis jai paliko tik Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslą, kabojusį aukštai ant sienos, pluoštelį aprūkusių nuotraukų ir krūvą degėsių. „Ugniagesiai stebėjosi, kodėl nenukentėjo tas paveikslas. Nebuvo nė įbrėžimo, nors sienos ir stogas įgriuvo.
O.Užupienei labai gaila ne tik pačių namų, supleškėjusių 200 litų, bet ir sudegusios kareiviškos kepurės. „Kai laidojo sūnų, leido pasilikti jo kepurę”, – su ilgesiu pasakojo moteris.
Guodė ir maitino kaimynai
Netekusi namų, senolė nakvojo pas kaimynus Urbaičius. „Paverkšlenau ir užmigau”, – pasakojo moteris. „Tačiau girdėjau, jog buvai pabudusi ir vėl verkei, – suskubo pridurti R.Urbaitienė. – Dabar jau atsigavai, bet anksčiau tave dažnai reikėjo raminti. Atrodo, apraminu, sutariam, kad viskas bus gerai, neliksi be namų: nusipirksi butą ir gyvensi, bet po kiek laiko ir vėl iš naujo į ašaras: „Kaip aš dėsiuos?”
„Visi aplinkiniai mane guodė, padėjo: priaukojo rūbų, daiktų. Dusevičius indų, kėdžių į skolą davė, vėliau apsigalvojo ir pinigų sakė neimsiąs”, – su dėkingumu kalbėjo O.Užupienė. Šnekėti apie patirtas nelaimes ji nevengia, nebando nusukti kalbos, kitų pagalbą priima su ašaromis akyse.
„Kartą prie manęs bažnyčioje priėjo mažutė senučiukė ir ištiesė dešimt litų. Ji sakė: girdėjau apie gaisrą, labai užjaučiu, žinau, kaip turėtų būti sunku. Tie žodžiai man labai įstrigo į širdį”, – susigraudino prisiminusi nepažįstamos moters užuojautą.
Bijo naujų nelaimių
Netrukus O.Užupienė visam laikui persikraustys į Lekėčius. „Susidėjau langus, susiremontavau kambarius, – lengviau atsiduso senolė. – Prašiau pakeisti visas rozetes – bijau, kad vėl gaisras nekiltų”. Ji teigė, jog jau susitaikė, kad teks palikti Kuro kaimą. „Gyvenimas vėl atrodo teka ramia vaga, bet negaliu visko pamiršti, bijau, kad dar kas baisaus neatsitiktų”, – vėl dingo O.Užupienės šypsena.
Ji buvo atsiradusi moteriai kalbant apie kasdienius užsiėmimus. „Visada mėgau juoktis. Mėgstu uogauti, grybauti, daug kilometrų galiu per dieną suvaikščioti. O po to patinka mišraines, uogienes žiemai gaminti”, – pasakojo vietoje nenustygusi senolė.
„Kai dirbi – nurimsti. Be to, žinau, kad kitaip jau nebus”, – vėl surimtėjo O.Užupienė.
Pasiilgo savo kambario
Raudondvario seniūnijoje gyvenančius Kolesnikovus ugnis aplankė naktį. „Broliui skaudėjo dantį, todėl jis nemiegojo. Išgirdęs, jog traška stogas, visus pakėlė ant kojų”, – pasakojo Renata Kolesnikovaitė, glausdama per gaisrą nukentėjusį sūnų.
Po gaisro Kolesnikovai 9 mėnesius gyveno prie žvakių. „Net vaikas ėmė žvairuoti”, – pasakojo Renata. Per tą laiką šeima sukaupė pinigų elektrai įvesti. „Pakeitėme visus laidus, visas rozetes, dar kartą patirti gaisro nebenorime. Tai buvo siaubinga. Per tą naktį atsirado žilų plaukų”, – kalbėjo jauna moteris ir pridūrė, jog labiausiai pasiilgo savo kambario.
Iki tol ji su dviem vaikais, brolis, sesuo su vaiku ir mama gyveno atskiruose kambariuose.
Liko tik sienos
Po ugnies žygio Kolesnikovai visi septyniese priversti glaustis viename kambarėlyje, nes kitų niekaip neįstengia susitvarkyti. „Reikia ne tik remonto, bet ir lubas šiltinti”, – pasakojo R.Kolesnikovaitė, vedžiodama po kitas patalpas, po gaisro tapusias panašiomis į lindynes.
Liko tik aprūkusios sienos. „Stogą pirkome išsimokėtinai. Čia sudegęs šaldytuvas, va kas liko iš spintos”, – su liūdesiu perbraukė ranka medinę konstrukciją Renatos mama Salomėja Kolesnikovienė. Šeima nuo ugnies išsaugojo tik tai, kuo buvo apsirengę.
„Žmonės suaukojo tiek daug drabužių, daiktų, jog kol kas ne visų prireikė. Juos, sudėtus į maišus, saugome čia”, – kalbėjo pagyvenusi moteris. Ji teigė nesitikėjusi sulaukti tiek daug pagalbos.
„Netoliese gyvenantis girininkas Stasys Laurynas, jo žmona Nijolė, pamatę liepsnas, gelbėti atbėgo net su naktiniais baltiniais”, – prisiminė S.Kolesnikovienė.
Sužeidė vaiką
Kolesnikovai ir taip sunkiai vertėsi, o čia dar nelaimė. Per gaisrą apdegė mažojo Mato galvytė. Ant nešamo iš namų vaiko užkrito įkaitusio šiferio gabaliukas. Žaizda pūliavo. Sužeidimo vietoje nebeauga plaukai.
Prisimindamos detales, mama su dukra tikino, jog nelaimės išvengti nebuvo įmanoma. „Gaisras kilo, nes buvo sena elektros instaliacija, tačiau tą galėjome pastebėti tik ėmę ardyti sienas”, – pasakojo S.Kolesnikovienė. Pasak jos, visi šeimos nariai žinojo, jog kažkas negerai su elektra, nes įjungus šaldytuvą, televizorių ir lygintuvą sureaguodavo saugikliai. Tačiau, moters teigimu, elektrikai, dėl įsiskolinimų atėję išjungti elektros, sakydavo, jog nieko negali padėti.
Namais tapo Botanikos sodas
Kauniečiai Laimutė ir Stasys Kasiuliai į ugnies nemalonę pakliuvo vos po kapitalinio būsto remonto. Investuoti pinigai nuėjo perniek. Nukentėjo visas Fredos dvaro ansamblio pastatas, kuriame yra Kasiulių butas. Supleškėjo baldai, kiti daiktai, apie 600 kvadratinių metrų namo stogo. Kita namo dalis priklauso Vytauto Didžiojo universitetui (VDU).
Po gaisro Kasiuliai gyveno savo garaže, nakvojo ir prausėsi pas šalimais gyvenančius žmones. Botanikos sodo direktoriaus dr. Remigijaus Daubaro dėka žiemoti jiems buvo leista nenaudojamose Botanikos sodo patalpose. Ten jie gyvena iki šiol.
Kuo greičiau susitvarkyti namus jie galėjo sumokėdami už viso pastato remontą, tačiau visas santaupas buvo išleidę remontui dar prieš gaisrą. Be to, visus sprendimus jie dar turėjo derinti su Lietuvos kultūros paveldo saugotojais.
Kamavo nežinomybė
„Niekas mums aiškiai nepasako, kada ir kaip bus atstatomas namas. Juk gaisras, per kurį sudegė kaimynė ir namas, kilo ne dėl mūsų kaltės. Neturėtume būti palikti nežinioje ir visiškai vieni, nes kartu su jais įsmukome į bendrą bėdą”, – yra sakę Kasiuliai.
Gaisro priežasties tyrimo išvadose teigiama, kad nelaimė įvyko dėl per didelės elektros instaliacijos vietinės varžos arba elektros tinklo perkrovos.
Praleidę trejus metus VDU Botanikos sodo negyvenamose patalpose, Kasiuliai ėmė varstyti teisininkų duris. R.Daubaras pasakojo, jog universitetas yra pasiūlęs pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią kauniečiams būtų išmokėta kompensacija, atstatyta dalis patalpų.
Jurgita Murauskaitė