Apie prezidentą – su pagarba ir meile

Lietuvos prezidentas, perskaitęs metinį pranešimą, TV eteryje pasakė simbolinę frazę: „Aš neturiu nei konstitucinių, nei kitokių galių.” Tikrai taip. Mūsų prezidentas – nei valstybės vadovas, nei jos gyvenimo stebėtojas. Jis – akivaizdi gerai veikiančios Lietuvos Respublikos virškinimo sistemos auka.

…Seniai seniai, gūdžiais Vytauto Landsbergio valdymo laikais, į inteligentų grupelę kreipėsi jaunas verslininkas Artūras Zuokas, grįžęs iš JAV ir sužavėtas Adamkų šeimos. Jo idėja buvo drąsi ir neįtikima – siūlyti Valdui Adamkui kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus. Mes kreipėmės. Jis kandidatavo.

Žila galva, ryžtingas profilis, švari nuo KPSS ir KGB dėmių biografija buvo tai, ko Lietuvai reikėjo, tai, kas, atrodė, dar greičiau ištrauks mus iš komunistinio liūno ir atves į vakarietišką demokratiją. „Švogerių respublikos šansas”, – apimta naivaus entuziazmo rašiau rinkimų kampanijos straipsnį būsimam prezidentui. Tuo metu Alma Adamkienė projektui „Adamkus – prezidentas” priešinosi kiek galėjo. „Ar atlaikysim tą purvą”, – dvejojo būsima pirmoji šalies ponia.

Ką gi, prezidentas atlaikė. Purvas irgi. Prezidentas buvo nustebęs. Prezidentas – susirūpinęs. Dėl to purvo, dėl Lietuvos. Dėl to nuolatinio susirūpinimo, pridengtas plačių Dariaus ir Albino pečių, pirmąją kadenciją prezidentas baigė švarus ir baltas kaip jo galva, kaip balti marškiniai – simbolis, su kuriuo V.Adamkus atėjo į antrą kadenciją po Rolando Pakso apkaltos. Nedaug tesusitepė kandidatas ir per paskutinę rinkimų kampaniją, kai labai atsargiai ir labai trumpai paspausdavo rankas Alytaus kaliniams ir Didžiasalio valkatoms.

Į Daukanto aikštę prezidentas grįžo švarus. Neskolingas niekam – nei Viktoro įmonių darbuotojams, kurie tiesiog parėmė gerą žmogų, nei A.Zuoko partijai, atvedusiai į pergalę per rinkimus. Nemalonu net prisiminti – kažkoks Agurkas, kažkoks Abonentas. Fui. Juk taip nesinori susitepti. Taip gražu būti švariam Mr. President, važinėti po tas vietas, kur visi tau šypsosi, kalba angliškai ir spaudžia ranką.

Visi visuomet jam padėjo, o noras nesusitepti labai padėjo Lietuvai. Padėjo jaunai švogerių respublikai gana greitai ir užtikrintai tapti brandžia švonderių valstybe.

Dabar jau viskas gerai. Per dvi švaraus prezidentavimo kadencijas mūsų valstybėje viskas stojo į vietas. Vyrai sutelkė gretas, susitvarkė, nes vienas apie kitą ir apie prezidentą žinojo tai, ko nereikia žinoti kitiems. Prezidentas – savo vietoj, gerai „apvirškintas”, tylus ir ramus. Žino, kad reikia klausyti Boženos. Reikia pasirašyti, jei prašo pasirašyti, eiti į „Lietuvos ryto” krepšinio varžybas, tačiau ne į tas vietas, kur užduodami visokie klausimai. Prezidentas vis dar sveikas, gražus ir gyvas – tiek, kad savo žilais reitingais patikimai dengtų sėkmingą švonderių veiklą. Kaip gaila, kad tokiam geram prezidentui jau tiek daug metų ir trečia kadencija neįmanoma. Ar tikrai ne?

Mes, kurie per rinkimus vilkėjome baltus marškinius, seniai juos nusivilkome. Nukišome giliai į stalčius ir per kitus rinkimus jau nebeištrauksime. Balti marškiniai blogai „virškinami”.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.