Geras išmintingas narsus bailys

Šio aktoriaus nereikia pristatinėti net kartai, nelabai žinančiai, kas yra sovietinis kinas. Tačiau nors Georgijų Viciną – Bailį iš nemirtingų režisieriaus Leonido Gaidajaus komedijų – visi žino, nedaug kas žino Viciną filosofą ir… svetimų žmonų viliotoją.
Georgijaus Vicino filmografijoje – daugiau nei 100 komedinių vaidmenų. Aktoriaus kolegos šauniajame Leonido Gaidajaus komedijų trejete Jurijus Nikulinas ir Jevgenijus Morgunovas mėgdavo sakyti, jog Vicinas „velnioniškai talentingas“, o jie abu „net kartu paėmus neverti net jo mažojo pirštelio“.

Praėjusią savaitę garsiausiam sovietinio kino „bailiui“ būtų sukakę 90 metų. Arba 91-eri… Nelygu kuriais genialiojo komiko biografijos duomenimis patikėsi – painiavos su skaičiais Georgijaus Vicino gyvenime buvo daugiau nei pakankamai. Tad žvelgiant iš šalies jo biografija atrodo paprasta ir aiški: populiarus artistas, kuklus žmogus… Bet štai visuose žinynuose ir enciklopedijose kažkodėl tvirtinama, kad jis gimė Petrograde 1918 metų balandžio 23 dieną, nors užrašas ant paminklo skelbia: 1917–2001 metai. Iš kur atsirado toks nesutapimas, versijų yra ne viena – kalbėta net, kad Vicinas neva nenorėjęs būti Didžiosios spalio revoliucijos vienmečiu. Bet labiau tikėtina, jog aktorių pajaunino mama – kad įtaisytų ligotą berniuką į sanatorinę mokyklą, kur vietų buvo tik jaunesniosiose grupėse.

Užtat kolegos G.Viciną laikė žmogumi, neturinčiu amžiaus. Būdamas 36-erių jis įtikinamai suvaidino aštuoniolikmetį, 37-erių – senį, 40-metis po dvidešimt spektaklių per mėnesį vaidindavo dešimtos klasės mokinį, o sulaukęs 47-erių „Balzaminovo vedybose“ suvaidino dvidešimčia metų jaunesnį senbernį – ir tai vyko laikais, kuomet kinas nežinojo jokių kompiuterinių efektų! Nes visa esmė buvo ne grimas ir net ne aktoriaus profesiniai gabumai, o jo akys.

Pirmoji, dar gerokai prieš visus kino režisierius, dėmesį į ypatingą G.Vicino akių skleidžiamą šviesą atkreipė jo būsimoji žmona Tamara, atėjusi įsidarbinti į Jermolovos teatrą Maskvoje. Fojė išvydo ant sienos kabančią fotografiją ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Paskui metus laukė, kol kolega artistas Georgijus Vicinas atkreips į ją dėmesį…

BŪTI LAIMINGU PAPRASTA

Visos didžiulės šalies meilė G.Vicino nedžiugino – veikiau trikdė. Aktorius beveik niekada neišeidavo į gatvę be tamsių akinių ir iki pat jų užtrauktos kepurės– kad, neduok dieve, kas nors neatpažintų. O jeigu įkyrūs gerbėjai imdavo rodyti per didelį dėmesį, gindavosi esąs „to Vicino“ brolis.

Net visuotinio deficito laikais G.Vicinas nė kartelio nepasinaudojo populiarumu savo naudai. Buvo įsitikinęs, jog gyventi reikia kukliai, neišsišokant. Su amžiumi, tiesa, toks kuklumas tapo gyvenimo būtinybe, tačiau nedidukę pensiją bei retų koncertų honorarus G.Vicinas vis tiek leisdavo negailėdamas. Jis daug kam padėdavo: skolindavo pinigų pradedantiesiems aktoriams (anaiptol ne visi skolą grąžindavo), dalydavo benamiams produktus, šerdavo valkataujančius šunis, kačiukus sugebėdavo įsiūlyti naminių gyvūnėlių parduotuvėms (ir būtinai pridėdavo pieno paketą).

„Manau, kad normalus žmogus gyvenime turi būti kantrus, – mėgdavo sakyti G.Vicinas. – Tai svarbiausia savybė, kurią reikia išsiugdyti. Man atrodo, kad kol esi gyvas, būti laimingu labai paprasta. O jei dar yra šuo, žmona, dukra ir gerų prisiminimų, tai jau daugiau laimės, nei reikia pagyvenusiam žmogui!“

Tarp kinematografininkų sklandė legendos apie G.Vicino aistrą jogai, meilę skulptūrai ir tapybai. Pastarąja aktorius užkrėtė ir dukterį Nataliją. Paskui labai didžiavosi, kad ji kuria reklaminius plakatus „geriems filmams“ (tarp jų buvo ir „Likimo ironija, arba Po pirties“).

Dukterį G.Vicinas mylėjo beprotiškai (ji gimė, kai aktoriui buvo jau beveik keturiasdešimt): kai Natalija suaugo ir ėmė gyventi atskirai, tėvas nešdavo termosuose jai iš namų pietus.

AMŽINAS BAILYS

Nors filmavosi G.Vicinas labai daug, vaidmenys labai retai atitikdavo jo tikrąjį vidinį pasaulį. „Atsigriebdavo“ aktorius garsindamas animacinius filmus – „multikus“ laikė puikia psichoterapija ir atiduodavo jiems nė kiek ne mažiau jėgų nei teatrui ar kinui. Ir būtinai pagal tą pačią klasikinę Stanislavskio sistemą, kurią pačiam įsisavinti pavyko tik su nuotykiais.

Iš Ščepkino teatro mokyklos Georgijų Viciną išmetė už „lengvabūdišką požiūrį į mokomąjį procesą“. Ščiukino teatro mokykloje studentas Vicinas irgi praleido ne daugiau kaip metus. Aktoriaus diplomą gavo tik iš trečio karto – antrojo Maskvos meninio akademinio teatro mokykloje.

Gošos, kaip jį visi vadino, lengvabūdiškumas, taip trukdęs studijoms, pasireikšdavo tuo, kad Vicinas niekaip nesuvaldydavo savo būdo bruožo, dar mokykloje erzinusio jo mokytojus – gebėjimo būti juokingu. Išsiugdė jį dar vaikystėje, kad kaip nors įveiktų nepaprastą savo drovumą. Tik dėl jo 12-metis Goša užsirašė ir į mokyklos dramos būrelį.

Įvaizdį, padariusį G.Viciną fenomenaliai populiarų visoje Sovietų Sąjungoje (niekas nepasikeitė ir po Sąjungos žlugimo), – Bailį iš tokių Gaidajaus komedijų kaip „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ ar „Kaukazo belaisvė“, – aktorius vertino mažiau nei vaidmenis teatre ir net kitose komedijose. Be kinotyrininkų, dabar vargu ar kas prisimena, jog karjerą kine Georgijus Vicinas pradėjo nuo rimtų vaidmenų, dukart suvaidino Gogolį. Klasikinėje rusiškoje „Hamleto“ ekranizacijoje 1961-aisiais pagrindinis vaidmuo buvo kuriamas būtent Vicinui. Tačiau tais metais pasirodžiusi trumpametražė komedija „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“ taip išmušė iš vėžių „Hamleto“ kūrėjus, kad jie Danijos princo vaidmenį atidavė Inokentijui Smoktunovskiui. Nors G.Vicino komiko talentas šalies biudžetui uždirbdavo milijonus, kaip „nerimtas“ aktorius jis Rusijos liaudies artisto vardą gavo tik 1977-aisiais, o SSRS liaudies artisto – apskritai tik 1990 metais, kas skausmingai atsiliepė honorarams ir galiausiai pensijai.

Gal G.Vicinas ir skausmingai išgyveno tokius karjeros posūkius, tačiau niekada to neparodė. Savo retuose interviu aktorius sakydavo, jog žmogui juoktis yra natūralu, todėl jis nieko nesigaili: kaip jau susiklostė karjera, taip susiklostė.

IŠKLYDĘS IŠ KELIO

G.Vicinas neslėpė, kad aktoriumi tapo „išklydęs iš kelio“. Nuo vaikystės jis puoselėjo begalinę meilę gamtai, pradedant augalėliais ir baigiant visokiais vabaliukais (jau būdamas garsus aktorius kartą gelbėjo pasiligojusią boružę – net žiemą sugebėjo rasti amarų jai išmaitinti), – tam tikra prasme jie buvo jam artimesni už žmones. Tačiau G.Vicinas taip ir neįgyvendino savo svajonės tapti girinininku arba sodininku (tiesa, kaip pats juokdavosi, iš dalies kompensavo šią „netektį“ vesdamas Tamarą Mičiuriną – garsiojo selekcininko Mičiurino dukterėčią).

Pirmąkart G.Vicinas vedė dirbdamas Jermolovos teatre – dar nespėjęs kojų apšilti nuviliojo teatro meninio vadovo, pripažinto klasikinio gražuolio Nikolajaus Chmeliovo žmoną aktorę Diną Topolevą.

Kai G.Vicinas vedė antrą kartą, jis ir nesiliovė rūpintis D.Topoleva – gerokai už jį vyresnei buvusiai žmonai nešdavo produktus, vaistus.

Jaunystėje G.Vicinui pasisekimo tarp moterų jam galėjo pavydėti ne vienas kolega. Jo gyvenimiška filosofija pasikeitė maždaug po trisdešimties ir iki pat mirties liko skausmingai paprasta: gyvenk tyliai, būk nepastebimas ir niekada nieko neprašyk.

Šalis, dešimtmečiais leipusi juokais iš G.Vicino Bailio, nė neįtarė, kad kasdienės aktoriaus knygos buvo senovės graikų filosofų darbai, o ir jis pats rašinėjo šį bei tą. Aktorius niekada neturėjo nei automobilio, nei vasarnamio.

Kine kone nuolat vaidinęs girtuoklėlius (jį juokais taip ir vadino – pagrindiniu Tarybų Sąjungos alkoholiku) gyvenime G.Vicinas keletą dešimtmečių burnoje neturėjo nė lašo alkoholio. Ir manė, kad įtikinamai suvaidinti girtuoklį gali tik visiškai negeriantis aktorius.

Į draugiškas kolegų pašaipas, esą koks iš tavęs, Goša, vyras, jei tu nei rūkai, nei geri, kaip koks lavonas, Vicinas su šypsena atsakydavo: „Aš – ne lavonas, aš – jogas!“

Nors buvo nepaprastai taktiškas, kartais Vicinas pasakydavo: „Ne tai jūs, žmonės, valgote, ką reikėtų. Riešutėlius reikia valgyti. Štai aš sukremtu kelis – ir sotu, ir sveika.“ Tų riešutėlių ryšelį jis visada nešiodavosi kišenėje ir dosniai dalydavosi su paukščiais.

O dar grūdinosi pagal jogų sistemą, atlikdavo specialius pratimus, todėl itin retai sirgo. Prieš pat mirtį, kai G.Vicinas blogai pasijuto tiesiog teatro scenoje ir greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas į ligoninę, aistra sveikam gyvenimo būdui atsisuko prieš jį. Gydytojai, išvydę tokį garsų pacientą, prikimšo aktorių vaistų, kurių tas nuo vaikystės nebuvo vartojęs. Organizmas ir neišlaikė…

„Gydytojai tvirtina, kad juokas ilgina gyvenimą… Nežinau, kaip ten su gyvenimu, bet kad juokas išsaugo jaunystę, tai tikrai, – kartą pasakė Georgijus Vicinas. – Galėjau vaidinti rimtus, net graudžius vaidmenis, bet man jie netiko. Kam aitrinti širdį ir sau, ir kitiems? Geriau jau juokinti žmones, o ir save atitraukti nuo rimtų minčių. Komedija juk daug natūralesnis žanras – ir žmonėms reikalingesnis.“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

3 komentarai į "Geras išmintingas narsus bailys"

  1. saunus

    saunus aktorius buvo Vicinas, tai musu laiku komedijos asas

  2. Ramunas

    Pagarbus santurus samomingas buvo Vicinas

  3. Ramunas

    OKAIP AKTORUS UNIKALUS IR ISRADINGAS MILINTIS SAVO DARBA SEIMA GAMTA ZMONES

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.