5-oji Berlyno šiuolaikinio meno bienalė – uostamiesčio menininkų akimis
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuoto projekto „Klaipėda – kultūrinis įvykis – Klaipėda” geografinės ribos plečiasi. Balandžio 26-ąją 19 kūrybinių darbuotojų vyko į Berlyno šiuolaikinio meno bienalę. Drauge su klaipėdiečiais į šią kelionę važiavo Telšių ir Vilniaus menininkai. Tai šeštoji mobiliojo projekto išvyka. Birželio pradžioje planuojama aplankyti Rygos operos ir baleto teatrą.
Pakeliui – pas „Daktarą Mirtį”
Kas dveji metai jauniems, mažai žinomiems menininkams iš viso pasaulio suteikiama galimybė pristatyti savo kūrybą Berlyno šiuolaikinio meno bienalėje. Bienalė buvo pradėta organizuoti 1996-aisiais. Tai atvira erdvė eksperimentams, savotiška „meno laboratorija”, suteikianti progą jauniems menininkams pareikšti pasauliui apie save.
Tiesa, mūsų kelionės į Berlyną maršrutas buvo šiek tiek pakoreguotas. Isroildžonas Baroti’s pasiūlė užsukti į nedidelį Lenkijos pasienyje esantį Vokietijos miestelį Gubiną. Jame vokiečių anatomas Giunteris fon Hagensas įkūrė žmonių ir įvairių gyvūnų kūnų, organų muliažų gaminimo įmonę bei jų muziejų. Mokslininkas, jam vienam žinomu būdu iš žmogaus audinių išsiurbia visus skysčius ir juos pakeičia plastiku. Šiam sustingus, raumenys, sausgyslės, nervai, vidaus organai tampa amžini. Jiems eksponuoti nereikia specialių patalpų ar formaldehido pripildytų indų. Kūnus ir jų dalis tapo įmanoma rodyti tiesiog muziejų salėse. Prieštaringai pasaulyje vertinamo, žinomo pravarde „Daktaras Mirtis”, Plastinariumas (taip pavadintas muziejus) labiausiai, ko gero, sudomintų medicinos studentus. G. fon Hagensas iš „plastinuotų” lavonų kuria skulptūrines grupes, kurios labiau dvelkia kiču nei tuo, kas mums asocijuojasi su skulptūros menu.
Jauno meno problemos – panašios
Pernakvoję Lenkijoje, kitos dienos rytą jau vaikščiojome Berlyno gatvėmis. Pirmadienis, diena, kai bienalės paviljonai uždaryti, atvykimui buvo pasirinkta neatsitiktinai. Organizuojant kelionę norėta, kad į ją vykstantieji turėtų galimybių apžiūrėti ir patį miestą. O pamatyti Berlyne tikrai yra ką. Vieni rinkosi Bode ir Pergamon muziejų, kiti – įspūdingąją Berlyno katedrą, treti – atraktyvųjį miesto skvotą Oranienburger gatvėje, apžvalgos aikštelę televizijos bokšte ar plaukiojimą Šprė upe laivu, kurio gidas anglų ir vokiečių kalbomis pasakojo apie senąjį ir šiuolaikinį Berlyną.
Trys dienos – laiko atkarpa, per kurią tik fragmentiškai gali apžvelgti Berlyną. Tiesą sakant, fragmentiškai apžiūrėjome ir bienalę, kuri šiais metais Berlyne – 5-oji. Menininkai skubėjo per paviljonų sales, nežinia kieno – smalsumo ar negatyvios reakcijos į tai, ką mato, – genami.
„Tikėjausi daugiau. Toks meno įvykis kaip bienalė nuteikia didelės apimties ekspozicijai, daugybei kūrinių. Labai skirtingas autorių darbų lygis. Labiausiai patiko šiuolaikinio meno instituto salių ekspozicija”, – kalbėjo klaipėdietis keramikas I.Baroti’s.
Keturiuose šiuolaikinio meno instituto aukštuose savo darbus pristato 23 jaunieji menininkai iš įvairių pasaulio šalių (lietuviai šiųmetėje bienalėje nedalyvauja). Video-instaliacijos, fotografijos, piešiniai, objektai, grafikos atspaudai – iliustruoja bienalės menininkų požiūrį į šiandien juos supančią aplinką, netolimos praeities įvykius.
Berlyno bienalė priminė Klaipėdoje ką tik vykusią „Jaunųjų Europos kūrėjų” parodą, taip pat rengiamą kas dveji metai. Lygindamas Lietuvoje ir Berlyne eksponuotų menininkų darbus, supranti, kad jaunų autorių kūriniuose keliamos problemos – žlugę visuomenės idealai, trium-
fuojanti opozicija, valdžios kontrolės įtaka individui – aktualios ir Vokietijoje, ir Amerikoje, ir Izraelyje, Anglijoje ar Lietuvoje gyvenantiems kūrėjams.
Greta – pripažinti ir garsūs
Bienalės kuratoriai Adamas Szymczykas ir Helena Filipovič renginio tikslą įvardijo kaip kontrasto, opozicijos mene atskleidimą. Neatsitiktinai bienalė vyksta abiejose miestą dalinusios sienos pusėse ir neatsitiktinai šalia jaunųjų kūrėjų eksponuojami žinomų ir pripažintų menininkų – pasaulinio garso architekto bei dizainerio Ettore’o Sottsasso (Italija, 1917-2008), Lenkijos „meno princese” tituluojamos Zofia’os Stryjenska’os (1894- 1976), Masisto Gulo (Turkija), Janette’os Laverriere (Prancūzija), Haritono Pushwagnerio (Norvegija) darbai. Bienalės metu šių menininkų ekspozicijos keičia viena kitą.
Mums viešint Berlyne buvo eksponuojama vyresnės kartos menininko H.Pushwagnerio paroda „Soft City” – socialinė satyra mokslinės fantastikos rėmuose. Autorius tarsi laiko veidrodį, leisdamas mums pasijuokti patiems iš savęs. JAV žmonės jame įžvelgė SSRS kritiką, o Sovietų Sąjunga suprato tai kaip kapitalizmo satyrą. 5-ojoje Berlyno bienalėje šis darbas pirmą kartą eksponuojamas viešai.
Naujoji Nacionalinė galerija pasitiko Pedro Barateiro (Lisabona) ir Piotro Uklanski’o skulptūriniais objektais, o tik įžengus į vidų – įspūdingo dydžio Paola’os Pivi (Italija) objektu. Pastarasis – įvairiaspalvių stikliukų mozaika – žavėjo spalvomis, o pavadinimu „If you like it, thank you. If you don‘t like it, I am sorry. Enjoy anyway” taikliai atspindėjo bienalės dvasią.
Vieni ilgiau, kiti trumpiau užtrukę galerijoje, skubėjo ragauti vokiško alaus, pasidairyti šalia esančioje Potsdamer aikštėje ar aplankyti Nacionalinėje galerijoje atidarytą didžiulę ekspresionistų, kubistų, dadaistų, siurrealistų parodą. Juk ne kasdien pasitaiko proga pažvelgti į darbus žmonių, kūrusių pasaulio meno istoriją.
Pribloškė Skulptūrų parkas
Sunkiai suprantamas menininkų noras per vieną dieną aplankyti visus bienalės paviljonus mus skubino į autobusą. Kelios minutės – ir mes Berlyno skulptūrų parke.
Tikėjęsi čia pamatyti įprastas skulptūras nusivylė tiek eksponatais, tiek ir pačia ekspozicine erdve. Tiesą sakant, objektų eksponavimas nepjautoje prišiukšlintoje pievoje – neįprastas vaizdas. Antiestetiškoje aplinkoje eksponuojami darbai naikina skulptūros sampratą, bet duoda peno idėjoms. Sekant kuratorių koncepcija, ši ekspozicija taikliai iliustruoja kontrasto, opozicijos ir interaktyvaus meno principus. Juolab kad šalia skulptūrų parko anksčiau stovėjo Berlyno siena ir iki dabar likę negyvenamų pastatų eilės.
„Bet kur važiuodamas stengiuosi nieko nesitikėti, ir tada mažiau būna nusivylimų. Mano tikslas buvo pamatyti patį miestą. Bienalė, žinoma, suteikė naujų patirčių, kurios asmeniškai mane įtikino, kad pas mus, t.y. Lietuvoje, menininkai geresni. Jie pagarbiau žiūri į eksponavimą. Aš iki šiol neįsitikinęs, kad tai, kas vadinama Berlyno skulptūrų parku, iš tiesų ir yra tas parkas. Man labiausiai patiko Nacionalinėje galerijoje matyta O.Kokoschka’os, R.Delauny’o, F.Bacono, G.Baselitzo, M.Beckmano, kitų XX amžiaus pradžios bei vidurio menininkų darbai. Kaip sakoma, nėra blogų stilių – yra tik skirtingi atlikėjai”, – dalijosi įspūdžiais dizaineris Audrius Jankauskas.
„Man atrodo, kad jauni žmonės šio bei to dar nesupranta gyvenime. Keistas jų santykis su pasauliu, tradicijomis. Nustebino eksponavimo kultūra Skulptūrų parke, vertusi susimąstyti apie menininko pagarbą žiūrovui. Keista, kodėl tai vadinama bienale. Mano galva, tai visiškas niekalas. Esu matęs, kaip tokios parodos atrodo Londone, Niujorke ar kitoje pasaulio šalyje. Vokietijoje bienalės kuratorių požiūris į meną, švelniai tariant, keistokas. Man jų gyvenimo filosofija nepriimtina ir sunkiai suvokiama. Eksponuoti tokį „meną” galerijose, prestižinėse salėse, mano nuomone, neverta”, – tvirtino tapytojas Algis Ramanauskas.
Gera proga permąstyti
„Pirmą kartą važiavau į Vokietiją. Iš šios bienalės nesitikėjau nieko. Man patiko”, – sakė fotomenininkas Robertas Gabrys.
„Važiavau tiesiog pamatyti Berlyną. Labai patiko pakeliui aplankytas Plastinariumas. Bienalėje, kurioje dalyvauja jauni kūrėjai, tikėjausi eksperimentinio meno, savęs ieškančio menininko. Manau, todėl ir vertinimo kriterijai kūriniams, pačioms ekspozicijoms taikytini kiti. Tikėjausi didesnės ekspozicijos – vis dėlto bienalė. Visuma buvo įdomi. Laikas atrinks menininkus, kursiančius jau visai kitokią meno istoriją”, – mano skulptorius Dovydas Klimavičius.
Galimybė dalyvauti tokio mąsto parodose ir menininkams, ir žiūrovams dar ir dar kartą suteikia progą permąstyti, ką menas reiškia tau pačiam, patiriant ne tik matymo malonumą, bet ir suvokimo džiaugsmą.