Praėjusią savaitę Arūnas Valinskas pagaliau pristatė visuomenei savo naują projektą – Tautos prisikėlimo partiją.
Iki tol buvau vienas tų, kurie neprarado vilties, kad tai tik pokštas. Kaip kitados rinkimų parodija buvo Remigijaus Vilkaičio Blynų valgytojų partija ir net Vytauto Šerėno balotiravimasis į prezidentus. Šie artistai nuobodžiam rinkimų vajui suteikė naujų spalvų, galbūt savo juokais netgi sudomino tuos rinkimams abejingus žmones, kurie niekada nebalsuoja.
Tačiau per A.Valinsko spaudos konferenciją paaiškėjo, kad Tautos prisikėlimo partija – nebe pokštas, nes ji eis iki galo. Iki Seimo. Tai anaiptol nebejuokinga.
Ir visiškai ne dėl to, kad klounai ima valdžią. Aš anaiptol nemanau, kad A.Valinskas būtų kvailesnis už daugumą dabartinių Seimo narių. Priešingai – už daugumą jis protingesnis. Ir pirmojo A.Valinsko sudaryto rinkimų dešimtuko kandidatai būtų protingesni už konkurentų, nes su kvailiais jis nedraugauja.
Tačiau visas juodasis humoras ir būtų, kad šio pirmojo dešimtuko nariai, už kuriuos galbūt balsuotų Lietuvos žmonės, net nesirengia trinti Seimo suolo: jis užleistų vietą tiems pilkiems ir nežinomiems žmogeliams iš antro ir trečio dešimtukų. To per spaudos konferenciją net neslėpė A.Valinskas – bent už tokį atvirumą jį galima pagirti.
Nes už visa kita A.Valinsko neįmanoma pateisinti. Pirmiausia – už sandėrį su tautos duobkasiais. Antra – už plagiatą. Tautos prisikėlimo partija yra savotiškas Naujosios sąjungos ir vėlesnių jos variantų klonas.
Iš pirmo žvilgsnio intriguojantis A.Valinsko projektas yra visiškai banalus, net nuvalkiotas. Ką daro Lietuvos nomenklatūra artėjant rinkimams? Atspėjote – įkuria naują partiją, kuri ją deda į šuns dienas, koneveikia ir visus kitus politinės scenos senbuvius, kurie nuskurdino žmones, sugriovė krašto ūkį, išgrobstė visų mūsų turtą. Kuo ta partija piktesnė ir smarkiau svaidosi nerealiais pažadais, tuo geriau.
Tačiau po rinkimų staiga paaiškėja, kad ta karingoji naujokė buvo senosios nomenklatūros rezervinis būrys (Naujoji sąjunga). Sudėtingesnis buvo Darbo partijos projektas.
Darbo partiją V.Uspaskichas kūrė kaip iki tol buvusiai visai politinei sistemai atvirai oponuojančią jėgą. Ji stiprėjo žlungant seniems politiniams autoritetams, žadėdama visiškai naują politiką. Tačiau rezultatas buvo paradoksalus – priešingas, nei siekė V.Uspaskichas ir jo bendražygiai. Jie nuoširdžiai buvo įsitikinę, kad griauna A.M.Brazausko nomenklatūros tvirtovę, tačiau iš tikrųjų ją tik stiprino. Neatsitiktinai iš Vyriausybės išstūmus nuolat premjerui į atlapus kibusį V.Uspaskichą, netrukus buvo priverstas atsistatydinti ir A.M.Brazauskas.
Veikiausiai net pats V.Uspaskichas nesuprato ir neįtarė, kiek jis atvedė į Seimą „miegančių socialdemokratų”. Ir atėjus lemiamam momentui tie visi jagminai kaipmat pabudo, jau nekalbant apie visą pilietinę demokratiją. Štai ir visa paslaptis, kaip socialdemokratams po kiekvienų pralaimėtų rinkimų pavyksta savo rankose išlaikyti valdžią.
Buvo tikimasi, kad Naujosios sąjungos ir Darbo partijos vaidmenį pajėgs atlikti A.Paleckio frontas – „Seimo rinkimai 2008” projektas. A.Paleckiui buvo leista apspardyti net „Lietuvos rytą”. Tačiau nepadėjo net ir ši šventvagystė. Kai A.Paleckis nepateisino vilčių, buvo pasamdytas (kieno pinigais?) A.Valinskas.
Dabar A.Valinskui lemta surinkti nepatenkintųjų G.Kirkilo partija balsus. Žemaitijoje toks musgaudžio vaidmuo skirtas Žemaičių partijai. Tautos prisikėlimo partija ir bus tas rezervas, iš kurio po rinkimų socialdemokratai prisidurs trūkstamų balsų Seime.
Todėl įdomesnis ne pirmas A.Valinsko partijos žėrintis įžymybių dešimtukas, o pilkieji antras ir trečias, kurie valdys Lietuvą. Ši partija yra socialdemokratų Trojos arklys. Nors pagal šių juokdarių darbdavį ją būtų galima pavadinti lietuviškai – Kirkilo kumelė.