Abu svarbiausi valstybės vadovai – prezidentas ir premjeras – atsiskaitydami Seime savo pranešimuose palietė ir valdžios klausimą.
Prezidentas buvo kategoriškas ir tiesus: „Pagaliau net kai kas nors realiai nuveikiama šalies ir piliečių naudai, tuos laimėjimus užgožia valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams, skatinantys nepasitikėjimą valstybe.” Čia norisi prisiminti kadrus iš filmuotos medžiagos apie 1987-ųjų mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo, per kurį jaunučio Juliaus Sasnausko krūtinę puošė ženkliukas su užrašu: „Valdžią lietuviams”. Tikriausiai net slogiausiame sapne nebūtum sovietų okupacijos laikais susapnavęs, kad toji valdžia nuo okupacijos pabaigos praėjus dviem dešimtmečiams dvelks stingdančiu šalčiu.
Premjeras, atrodytų, pritarė prezidentui sakydamas: „Valdžia žmogui asocijuojasi su valstybe, tad nuo šios politikos sėkmės, administravimo kokybės priklauso valdžios autoritetas ir didele dalimi net požiūris į taip neseniai atgautą mūsų nepriklausomybę.” Tačiau čia pat pridūrė, remdamasis kažkokia apklausa, kad gyventojų pasitikėjimas valstybės ir savivaldybių institucijomis siekia 51 procentą.
Taigi pasaulyje pagal Gediminą Kirkilą žmonės pasitiki valdžia, ją myli ir godoja. Tik kaip įmanoma pasitikėti valdžia, jei net jos viršūnėje esantis žmogus, šalies premjeras, atsidūrė ten tam tikromis aplinkybėmis? „Lietuvos žinios” jau rašė, kad „darbiečio” Jono Pinskaus namuose 2006 metų vasarą įvyko susitikimas, per kurį G.Kirkilas įtikinėjo Darbo partiją Seime paremti jį. Šiame susitikime dalyvavo dujų tarpininkės „Dujotekanos” vadovas Rimandas Stonys ir politologas Raimundas Lopata.
Žvelgiant iš perspektyvos darosi aišku, kad G.Kirkilo kopimas į valdžios aukštumas – kruopščiai surežisuotas dalykas, kurio pagrindinė ašis buvo įkurti „Leo LT”. Ne veltui R.Lopata duodamas interviu „Veidui” neseniai pasakė, kad tai buvo ryžtingas ir geopolitiškai teisingas sprendimas.
Suprantama, juk R.Lopatos vaidmuo „Restauratoriaus” operacijoje tikrai ne paskutinis. 2006 metų gegužės 17-ąją duodamas interviu Rusijos portalui „Regnum.ru” R.Lopata pareiškė, kad „dabar Viktoras Uspaskichas mąsto, kaip ir kada palikti Lietuvą”. Po penkių dienų, V.Uspaskichui esant Rusijoje, teisėsauga atlieka reidus į Darbo partijos būstinę ir konfiskuoja „darbiečių” buhalteriją, o nepraėjus nė dešimčiai dienų, žlunga Algirdo Brazausko Vyriausybė. Rugpjūtį Baltarusijoje žūva Vytautas Pociūnas, žmogus, kuris apie energetiką žinojo viską ir kuris G.Kirkilui tapus premjeru pradėjo keistai elgtis, kalbėti, jog netylės.
Tokia įvykių chronologija, kurią perkratant sunku, pavyzdžiui, patikėti, kad garbusis politologas R.Lopata yra aiškiaregys ir mato ateitį, žino, ką mąsto vienas ar kitas veikėjas. Be abejo, jis gerai žinojo, kas turi įvykti po kelių dienų Darbo partijos būstinėje, net pasiuntė viešą signalą V.Uspaskichui, kad šis spėtų nukakti į Rusiją, o derantis ir skleidžiant propagandą visada būtų koziris, kuriuo būtų galima kliautis tiek J.Pinskaus namuose, tiek vėlesnėse peripetijose, kai reikės paramos Seime prastumiant įstatymą dėl „Leo”.
Neįtikinami atrodo premjero pasiaiškinimai apie tai, kad susitikimas pas J.Pinskų nieko nelėmęs. Lengviausia nukirsti, kaip tai daro R.Lopata: „Esu laisvas žmogus. Su kuo noriu, su tuo susitinku.” Vis dėlto lieka atviras klausimas, kodėl tų laisvų žmonių susitikimai sodybose, pirtelėse, VIP ložėse lemia Lietuvoje svarbiausius sprendimus, formuoja valdžią. Kaip nutinka, kad šiose peripetijose dalyvauja teisėsauga? Ir kas atsakys, kaip galima tikėti tokia valdžia, kurios sudarymo skaidrumas daugiau negu abejotinas? Tad ko norėti, kad tokia valdžia nedvelktų šalčiu.