Po praėjusią savaitę nuskambėjusios premjero Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės veiklos ataskaitos vieną akimirką buvo galima patikėti, kad gyvename vos ne geriau nei japonai. Juk tą klestinčią šalį pagal tam tikrus rodiklius, jei tikėtume G.Kirkilu, pasivijome ir aplenkėme.
Brangakmenis premjero pagyrų karūnoje – socialinė apsauga, o labiausiai spindinti jo briauna – augantis gimstamumas, turintis iliustruoti socialdemokratinės politikos veiksmingumą.
Pagrįsdamas savo teiginius, G.Kirkilas net sugebėjo nusilenkti populiariam atlikėjui Marijonui Mikutavičiui, į savo kalbą įpindamas jo dainos apie tris milijonus tautiečių citatas. Šis kūrinys esą buvo „žiaurus priekaištas ir mūsų jaunoms šeimoms, ir valstybės vykdomai politikai”. „Tačiau štai jau treti metai gimstamumas Lietuvoje didėja. Pernai gimė 889 vaikais daugiau nei 2006 metais. Tai gal vis dėlto mūsų politika pasiteisino?” – skaitydamas ataskaitą džiūgavo premjeras. Vardydamas išmokas, pašalpas ir įvairius krepšelius, turinčius parodyti, kaip lietuviai skatinami daugintis ir klestėti,
liedamas panegiriką sau pačiam, premjeras nepasakė vieno esminio dalyko: kiek iš jo suskaičiuotų ir statistiką papuošusių vaikų nuo gimimo yra pažymėti lemties kodu Z622. Kaip praėjusią savaitę išsiaiškino nacionalinės televizijos žurnalistai, būtent tokia kombinacija, lyg asmens kodas, žinantiems leidžia suprasti – tai „valdiškas vaikas”.
„Valdiškas”, nes auga ne premjero taip puoselėjamoje šeimoje, bet vaikų globos įstaigoje, valstybinėje ar privačioje. „Valdiškas”, nes neturi ar nežino, kam pasiskųsti, nes su juo suaugę ir už „valdiško” vaiko likimą atsakingi dėdės ir tetos iš esmės gali daryti ką nori: priglausti jį, atstumti, išvežti į užsienį, apleisti utėlėmis, palikti tyčiotis bendraamžiams, išsiųsti į psichiatrijos ligoninę.
Naują faktą „valdiškų” vaikų tragedijų grandinėje išsiaiškinusios vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės pranešimas, nuskambėjęs beveik tuo pat metu kaip premjero kalba, turėjo sukrėsti Vyriausybės vadovą, paskatinti prisiimti bent dalį kaltės. Pakelti ant kojų socialinės apsaugos ir darbo ministrę Viliją Blinkevičiūtę, jei ji pati nemato ar nenori matyti, kas vyksta po jos sparneliu.
Ar žinia, kad 14 Kaune įsikūrusių „Vaiko tėviškės namų šeimynos” globotinių, iki tol lankiusių pačią paprasčiausią valstybinę mokyklą, buvo urmu išgabenti į Švėkšnos sanatorinę mokyklą, o, paprasčiau tariant, gana giežto režimo psichiatrijos ligoninę, nebuvo verta valstybės vyrų dėmesio?
Tuo labiau kad išsiaiškinta, jog realios globos tokio tipo įstaigoje reikėjo vienam vaikui. Kiti ten atsidūrė, nes buvo pernelyg judrūs, ne tokie pagaulūs, šlapinosi į lovą, arba tiesiog todėl, kad į Švėkšną buvo nusiųsti jų broliai ar seserys – šitaip bandyta neardyti šeimų.
„Jiems ten vieta, nes jie visi – nenormalūs!” – į televizijų kameras pareiškė auklėtiniais atsikračiusių globos namų vadovė. Dar padejavo, kad jos įstaigos „niekas neparemia, pinigų neduoda”, todėl ši atsidūrusi ties bankroto riba. Ir netrukus su keliais pasiliktais auklėtiniais įsikraustė į naujai pasistatytus namus.
„Valdiškų” vaikų tragedija dar ir ta, kad dažnai jie tampa tiesiog vaikščiojančiais 500 litų. Kartais – tūkstančiu, nelygu kaip kas skaičiuoja. Iš pradžių kaip litus dedanti auksinė višta jie reikalingi savo gimdytojams, dažnai išperintiems ne vieną ar ne du, bet dešimt ir daugiau galimybę pakelti stikliuką užtikrinančių atžalų. Atlikę savo priedermę gimdytojams, gyvieji litai keliauja į globos namus.
Niekada ir nė už ką nepasakysiu, kad visi nereikalingus vaikus globoti pasiryžę žmonės yra godūs nenaudėliai. Savo akimis teko matyti šventai ir pasiaukojamai svetimus vaikus auginančių žmonių. Priglaudusių juos savo šeimose ar apsiėmusių rūpintis šeimynose, atėjusių į nepriteklių kamuojamus valdiškus globos namus.
Bet yra ir kita pusė. Kurią atveria vis netylantys skandalai apie skriaudžiamus, išnaudojamus, apvagiamus globotinius. Apie globos įstaigas, įkurtas dėl tų apgailėtinų kelių šimtų litų, kuriuos galima nusukti nuo „valdiškų” vaikų.
Ir dar vienas dalykas. Mūsų valdžios vyrai yra be galo nepakantūs rasizmo pasireiškimams. Gerai ir valio. Tik, matot, rasizmas – ta tema, apie kurią prakalbus atgarsių bus, ir labai skambių. O „valdiški” vaikai – jie gi dar ne rinkėjai. Juos apskritai maloniau pamiršti. Nes prisiminus, premjerui nebus kaip girtis, kad darbo, socialinės apsaugos ir šeimos politikos srityje Vyriausybė, galima sakyti, įgyvendino savo programą.
„Valdiškus” vaikus geriau pridengti šifruotu kodu. Kad niekas jų nematytų.