Ar nesumažės Lietuva?
Lietuvai gerai pažįstamas reiškinys – emigracija – vėl ima kelti rūpestį. Per pastaruosius penkiolika metų iš šalies išvyko apie 300 tūkstančių gyventojų. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais problemą tik paaštrino. Ir gali aštrinti dar labiau.
Dirbti ir užsidirbti
ES sudaro net 25 valstybės, bet erdvė ūkinei veiklai yra bendra. Iš visų ES laisvių – pirkti, parduoti, investuoti, keliauti ir įsidarbinti – laikinai liko suvaržyta tik įsidarbinimo laisvė. Kaip sutarta stojimo sutartyse, suvaržymai įsidarbinti kitose ES šalyse gali trukti daugiausia septynerius metus. Po pirmųjų dvejų metų jie galbūt bus peržiūrėti. Dauguma valstybių taip ir padarys. Taigi kitos vasaros pradžioje įsidarbinti ES greičiausiai bus lengviau.
Vos ne vienintelė priežastis, genanti lietuvius iš Lietuvos, yra dirbti ir užsidirbti, todėl sveiko proto ir moralės požiūriu kiekvienam galima tik pritarti.
Lietuvoje vyksta esminis ekonominės sistemos pertvarkymas, ir darbo, ypač tokio, kokį daugelis nuo seno mokėjo dirbti, visiems nebeužtenka. Be to, paprasto, menkai kvalifikuoto darbo atlyginimas Lietuvoje leidžia tik skurdų gyvenimą. Tai rodo ir skaičiai. Palyginkime mažiausią privalomą mokėti darbo užmokestį įvairiose šalyse: Lietuvoje (2005 metų pradžioje) minimalus darbo užmokestis buvo 145 (nuo liepos 1 d. – 159) eurai (Rumunijoje – 80, Ukrainoje – 36), o Graikijoje – 560, Ispanijoje – 513, o Belgijoje – 1317, Prancūzijoje – 1154, Airijoje – 1213, Didžiojoje Britanijoje – 1226 eurai.
Visada buvo ir bus žmonių, kuriems norėsis pagyventi svetimoje šalyje, ten siekti geresnės karjeros. Gali būti, kad tokių asmenų daugės, ypač gyvenant Europos Sąjungoje.
Veikia visą šalį
Emigracija iš nedarbo alinamos šalies iš pradžių nekelia daug nuostolių. Daug išvykusiųjų negalėjo rasti darbo, taigi ir gauti pajamų čia, Lietuvoje. Kaip pasakytų ekonomistas, tampa geriau ir jiems, ir valstybei – tokie žmonės ima pelnytis duoną, o valstybė atsikrato rūpesčio remti ir prižiūrėti juos, bedarbius ir dykinėjančius, socialinių tarnybų ir policijos pastangomis bei lėšomis.
Tačiau kai emigracija tampa tokia didelė, ji ima veikti visą šalį – jos ekonomiką, jos gyventojų struktūrą ir jos ateitį. Pirma, išvyksta beveik vien tik darbingi piliečiai. Lietuvoje šiuo metu dirba apie 65 proc. darbingų žmonių, o iš išvykstančių įsidarbina kone kiekvienas. Iš dalies dėl to šiandien Lietuvoje vienam senatvės pensininkui tenkančią pensiją kas mėnesį savo įmokomis „sudeda” vos 1,7 dirbančio asmens. Kaip tada didės pensijos?
Antra, dauguma išvykstančiųjų – jaunimas. Dėl to šalyje mažėja gimstamumas – kūdikių Lietuvoje dabar gimsta beveik dukart mažiau nei prieš šešiolika septyniolika metų. 2050-aisiais mūsų bus jau maždaug milijonu mažiau nei 1989 m. Tiesa, pagrindinė gimstamumo mažėjimo priežastis ne emigracija. Jis mažėja daugumoje Vakarų ir ypač Rytų Europos šalių.
Trečia, išvyksta dažniausiai valingesni, energingesni, ambicingesni, tai yra tie, kuriems negana, ką gauna čia, ir kurie nebijo rizikuoti. Dar blogiau – narystė ES skatina ne vien provincijos miestų ir miestelių, kaimo jaunimo emigraciją. Aukštos kvalifikacijos žmonės irgi priima sprendimus profesinės karjeros siekti svetur. Nors šis srautas dar labai nedidelis, jis plėsis.
Netekome apie 300-350 tūkst. tautiečių
Mažos tautos neretai patiria neproporcingai didelių gyventojų nuostolių. Gabiausi jų žmonės ir seniau, ir dabar – tik skirtingomis formomis ir dėl skirtingų priežasčių – palikdavo savo kraštą ir įsiliedavo į didesnes tautas. Vokiečių, rusų, prancūzų elite rasime tūkstančius iš mažesnių kaimyninių ar tolimesnių tautų kilusių ir jame integruotų gabių žmonių.
XVI-XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gabiausi lietuviai maitino lenkų grietinėlę ir kultūrą. Vėliau mes papildėme caro Rusijos mokslą, kariuomenę, administraciją, tapome rusais asimiliuojant ištremtus sukilimų dalyvius ir mūsų rytinių pakraščių gyventojus bei amerikiečiais – emigruodami ir visiems laikams įsikurdami už Atlanto.
Antrasis pasaulinis karas į Rytus ir į Vakarus vėl šluote iššlavė beveik visą išsilavinusios tautos dalį ir daugybę kitų – vienus sovietams ištremiant į Sibirą, o kitiems pasitraukiant į Vakarus. Šiandien, bent laikinai, esame netekę vėl maždaug tiek pat – apie 300-350 tūkstančių lietuvių (tautine ir pilietybės prasmėmis).
Išgelbės ekonomikos pažanga
Bet sąlygos keičiasi. Šiandien norint išvykti į užsienį dirbti kad ir ilgesniam laikui anaiptol nebūtinai reiškia nutraukti ryšius su tėvyne ir tarsi įsipareigoti likti ten amžinai. Airijoje ar Ispanijoje įsidarbinęs lietuvis internetu gali kasdien skaityti Lietuvos žinias, bendrauti su saviškiais, taip pat lengvai burtis su likimo draugais toje šalyje, kur tuo metu gyvena, žaisti pamėgtą krepšinį ir netgi kurti lietuvišką šeimą. Galop bent pasenęs jis gali nuspręsti, kad Lietuvoje geriausia. Čia jis ir persikels su paskui einančia pensija.
Pasaulio istorija liudija – tauta nepalyginamai saugesnė, jei turi savo valstybę. Lietuvos valstybę nuo mažėjimo galiausiai išgelbės jos ekonomikos pažanga. Siūlymai skatinti viliojant pinigais ar gėdinant lietuvius užsienyje grįžti į Lietuvą yra ir naivūs, ir bergždi.
Problemos nebebus, kai Lietuva dar paspartins savo ekonomikos augimą. Investicijomis į infrastruktūrą, kurias didele dalimi finansuoja ES, ji jau rengiasi šuoliui. Kai mūsų ekonomika iš tekstilės, baldų, trąšų ir naftos produktų gamybos pasuks į kur kas sudėtingesnės produkcijos kūrimą, ji pasišauks – ir prisišauks – daugelį iš tų šimtų tūkstančių išvykusiųjų.
Tada iš emigrantų krašto tapsime imigracijos vieta. Ilgainiui joje gausės net nebūtinai baltaodžių lietuvių, tai yra žmonių, kalbančių lietuviškai, vadinančių save lietuviais, mylinčių gimtąjį kraštą, savo vaikus lietuviškose mokyklose mokančių Lietuvos istorijos ir kultūros. Gali būti, kad Lietuvą jie pažinos, gerbs ir brangins labiau nei mes.
Jonas Čičinskas,
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.