Daugkartinis Lietuvos, Europos ir pasaulio bušido bei šidokan karatė čempionatų nugalėtojas, Rytų kovos menų klubo „Naglis” vadovas ir treneris J.Poškaitis pasirengęs atsisveikinti su sportininko karjera ir prioritetą skirti verslui bei trenerio darbui.
Tik vieną kartą bušido ringe pralaimėjęs 37 metų Jordanas Poškaitis šiemet suprato, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Šių metų kovo 16-ąją „Siemens” arenoje po bušido superturnyre iškovotos efektingos pergalės prieš lenką Mateuszą Gluchą Lietuvos bušido kovotojas susimąstė: „Ką čia darau? Žinių turiu, sugebėjimų pakanka, o noro kovoti nebeliko.”
Tarptautiniame mokymų centre UAB „Verslo poligonas” pardavimo konsultantu ir komandos formavimo ekspertu dirbantis Jordanas ringe laimėjo viską. Balandžio 21 dieną jis minės vestuvių su 27-erių Jolanta pirmąsias metines. Kartu bus ir kovo 3 dieną gimusi dukrelė Urtė. Regis, ko dar reikia iki visiškos laimės?
„Lietuvos žinioms” J.Poškaitis papasakojo savo gyvenimo istoriją.
Pasiekta viskas
– Kovo 16-ąją per bušido superturnyrą Vilniuje užlaužėte lenko M.Glucho ranką ir šventėte pergalę. Tada užsiminėte, kad ši kova, ko gero, yra paskutinė.
– Kai jai rengiausi, per treniruotes pagalvodavau: ką čia darau? Žinių turiu, sugebėjimų yra, o noro nebeliko. 30 metų atiduota kovos menams, imtynėms, boksui, karatė. Tėvo dėka tame katile viriau nuo septynerių. Dabar pasirinkau trenerio darbą ir šioje srityje noriu siekti geriausių rezultatų. Vedu seminarus, kaip gauti didžiausią efektyvumą vadovaujant ir parduodant. Patirtį, kurią įgijau sportuodamas, noriu „permesti” į verslą. Ir anksčiau dirbau treneriu, tačiau nebuvau tam atsidavęs 100 procentų. Dabar noriu, kad auklėtiniai sektų mano pėdomis ir skintų pergales. Nesakau, kad jau baigiau pasirodymus varžybose. Porą mėnesių pagalvosiu. Viso gero dar nepasakiau (juokiasi).
– Sportuodamas pasiekėte jau viską?
– Laimėjau, kiek norėjau, gal net ir daugiau. Tikrai netikėjau, kad laimėsiu pasaulio šidokan karatė profesionalų taurę. Laimėjau ir Europos profesionalų, ir Europos mėgėjų šidokan karatė čempionatus. Jau nekalbu apie Lietuvos sambo imtynių, dziudo laimėtas pirmenybes ir bušido turnyrus. Tačiau gyvenimo šaltinis yra treniruotės, seminarai.
Tik keli pralaimėjimai
– Ar svajonė susikauti ringe su garsenybėmis išsipildė?
– To nesureikšminau. Koks varžovas tekdavo – su tuo ir kovodavau.
– O bušido dvikova su Rusijos meistru Michailu Iljuchinu?
– Ši kova įsimintina. Vadovaujuosi principu – po dvidešimties metų gailėsies ne dėl to, ką blogai padarei, o dėl to, ko nepadarei.
Per šią dvikovą išbandžiau save, pamačiau savo klaidas. Tačiau nereikia klaidų sureikšminti: reikia galvoti, ką padarei ne taip, kad kitąkart padarytum geriau.
– Skaičiuojate laimėtas dvikovas?
– Laimėjau 15 kovų. Pralaimėjau tik minėtą dvikovą su M.Iljuchinu. Bušido kovas pradėjau 2000-aisiais, kai buvo šios sporto šakos pradžia Lietuvoje. Važinėjome po miestus ir kovodavome tai bokso pirštinėmis, tai delnais. O šidokan karatė čempionatuose per savo karjerą esu pralaimėjęs, jei neklystu, tik tris kovas. Visoms varžyboms mane rengė dvikovių sporto šakų Lietuvoje pradininkas, 6 dano meistras Romualdas Navickas.
– Esate prietaringas?
– Prieš varžybas bent dvi dienas nesiskutu barzdos. Neva jei nusiskusčiau, prarasčiau jėgą (šypsosi).
Būkite universalūs
– Turite didelės trenerio darbo patirties?
– Treneriu dirbti pradėjau būdamas aštuoniolikos, oficialiai – nuo devyniolikos, kai treniravau dziudo grupę. Tad turiu jau aštuoniolikos metų darbo patirtį.
Lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, tinklinis, rankinis, dviračių sportas – turiu beveik visų sporto šakų atskyrius. Todėl savo auklėtiniams sakau: nesusitelkite į vieną sritį – būkite universalūs. Niekada nežinai, ką kada reikės daryti. Išbandžiusiojo daugiau sporto šakų koordinacija visai kitokia, jis lengviau prisitaiko, greičiau išmoksta technikos. Dvikovėse sporto šakose privalai valdyti save, susitvardyti, kai tau duoda į nosį.
Mėgsta įveikti baimes
– Pomėgis gulėti ant vinių, skaldyti plytas, mėtyti peilius į nuogą kūną, kišti galvą ir veidą į stiklo šukes – ne iš gero gyvenimo?
– Mano draugas Algirdas Karalius, jaunystėje dirbęs džiudžitso
treneriu, jau 18 metų važinėja po pasaulį ir veda psichologinius seminarus. Viena jo seminaro temų – praplėsk savo galimybių ribas. Jis pasiūlė man pabandyti, ir aš tapau bandytoju – skaldžiau plytas, vaikščiojau ir gulėjau ant stiklo šukių.
– Dabar žiūrovai mato tai, kas atidirbta. O kokia buvo pradžia?
– Stiklo šukei nepasakysi – nepjauk. Būdavo, padarai klaidą, stiklas lūžta, ir pasipila kraujas. Pilvas jau apgijęs, bet anksčiau, kai vasarą Lietuvos pajūryje per dieną būdavo po kelis pasirodymus, pasitaikydavo visko.
– Rizikuojate susižeisti dėl pinigų?
– Kai įveiki vieną baimės barjerą, pamatai, kad viskas nėra taip baisu. Tuomet atsipalaiduoji ir lengviau sieki savo tikslų. Tiesiog praplėti savo galimybes. Pastebėjau, kad žmonės, kurie nemažai pasiekė verslo srityje ar sportuodami, tebeturi baimės jausmą, bet nebijo rizikuoti. Padarę klaidą jie sako: sužinojau dar vieną būdą, ko nereikia daryti. Ir eina toliau. Nuleisti rankas yra lengviausia. Tai aiškinu ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Į verdantį aliejų
– Ko dar nesate išbandęs?
– Norėčiau išmokti ugnį gesinti rankomis ir kišti rankas į verdantį aliejų. Tam reikia tam tikros būsenos. Buvau „užsikabinęs”, bet dabar tai kiek atslūgo. Dar man patinka fokusai – priklausau fakyrų klubui. Mėgstu anekdotus. Būdavo vakarėlių, kai man pasako žodį, o aš pagal tą žodį anekdotus pasakoju. Kartą tris su puse valandos nenutilau (juokiasi). Tai mano rekordas.
Vardą išrinko senelis
– Kodėl Jordanas? Ar jūsų vardas turi ką bendro su legendiniu krepšininku Michaelu Jordanu?
– Vardą išrinko senelis. Jį žmonės vadino šamanu, nes ateitį burdavo iš delno. Senelis ir sau, ir savo žmonai nuspėjo ateitį. Knygą „Ranka” jis mokėjo mintinai, buvo labai apsiskaitęs. Senelis perskaitė du sunkvežimius knygų. Tiek knygų teko išvežti, kai tvarkėme jo kambarį. Kai gimiau, savo sūnui (mano tėčiui) jis patarė neskubėti rinkti vardo. Pažiūrėjo į seną vardų knygą ir perskaitė, kad aš, ateidamas į šį pasaulį vasario 13-ąją, atsinešiau Jordano vardą.
– Kaip draugai jus vadina?
– Kai mokiausi institute, vadino Džordžu, Jordu, Jordžiu…
Ne taip jau dažnai mane vadina Jordanu (juokiasi).