Lenkijos (ir Lietuvos) Antigonės

Nutilus K.Pendereckio muzikai „Katynės“ baigiamieji titrai slinko spengiančioje tyloje – ekrane ir sukrėstoje Operos ir baleto teatro salėję, kur užvakar įvyko Andrzejaus Wajdos filmo premjera Lietuvoje. Šiandien „Katyne“ baigiamas 13-asis tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“, o balandžio 25 dieną A.Wajdos filmu Vilniuje pradedama Lenkų kino savaitė.

„Katynės“ vajdiška ekspresija užgriūva iš karto, be įsibėgėjimo. Dviejų lenkų minių, bėgančių nuo dviejų okupantų – vokiečių ir rusų – susidūrimas ant tilto – viso A.Wajdos filmo kodas. Panoraminiai kadrai, masinės scenos montuojami su atskirais herojų veidais, detalėmis (pamirštas pririštas šunelis), dviejų totalitarizmų – fašizmo ir komunizmo – kontrapunktas taps „Katynės“ struktūros pamatu, kartu teigiančiu, kad tarp šių dviejų blogių niekada nebuvo nė mažiausio skirtumo. Tauta ant tilto be pasirinkimo – abiejuose upės krantuose laukia mirtis. Lenkijos istorinis likimas. Ir Lietuvos.

Andrzejus Wajda ir Lietuvoje buvo moralinis kamertonas ištisoms žiūrovų kartoms – nuo savo sukrečiančios ankstyvosios trilogijos („Karta“, „Kanalas“, „Pelenai ir deimantas“). Šis meistras, išvedęs Lenkijos kiną į pasaulį, vienas lenkų mokyklos („Szkola Polska“) kūrėjų, pasakydavo tai, ko mes Lietuvoje viešai pasakyti negalėjome. Ypač Brežnevo vadovavimo metais, kai A.Wajda su jaunesnės kartos lenkų režisieriais Krzysztofu Zanussi, Agnieszka Holland kūrė „moralinio nerimo kiną“ – apie asmenybės grumtynes su nužmoginančia sistema, apie pavienio individo galimybių ribas.

Sovietų Lietuvoje viskas, ką mes įstengėme kine ir visur kitur pasakyti apie partizanus, buvo „Niekas nenorėjo mirti“. Todėl Lietuvoje ypač rezonuodavo A.Wajdos pamėgta tema – antinacinis pasipriešinimas, „Armia Krajowa“ kovotojų tragiškas likimas: sulaukę išsvajotos pergalės prieš hitlerininkus, jie liko svetimi pokarinėje Lenkijoje. Kodėl? Atsakymas paprastas: nesvarbu, kad jie kovojo su vokiečiais, tačiau jie kovojo už Lenkijos laisvę, todėl tapo komunistų priešais. Kaip Lietuvos 1941 metų Birželio 13-osios?????? sukilimo ir antinacinės rezistencijos dalyviai. Kai kuriems mūsų istorikams ši tiesa net iki šiol yra neįkandama.

Netikėčiausia, kad A.Wajda „Katynėje“ nesiekia herojizuoti masiškai išžudytų Lenkijos karininkų. Gal net nebus šventvagiška pasakyti, kad režisierius nestato jiems monumento, kaip galima buvo suprasti iš filmo anonsų. Atvirkščiai, enkavedistų tempiamo į egzekucijos vietą Generolo (aktorius Janas Englertas) veidą perkreipia gyvuliška baimė, šioje skerdykloje bet koks heroizmas atrodytų komiškai.

Mat tai visiškai kitoks, svetimas ir brutalus pasaulis, kuriam nesuvokiama karininko priesaika (rotmistro atsisakymas bėgti persirengus civiliu) ar universiteto profesoriaus garbė (profesorius eina į senato posėdį, nors žino, kuo tai baigsis).

A.Wajdos „Katynės“ tema – ne Lenkijos karininkijos, o jos inteligentijos tragedija. Ir bolševikai, ir hitlerininkai juos grūda į panašius aklinai uždarus sunkvežimius. Ir tėvą, ir sūnų išveždami į mirtį. Ir enkavedistų gaudomą anūką dailininką po karo mirtinai parbloškia mašina.

Jeigu kam ir pastatė A.Wajda paminklą, tai Lenkijos moterims – nužudytų vyrų motinoms, žmonoms, seserims, dukroms ir anūkėms. Lenkų tautos tragediją „Katynėje“ įkūnija moterys, kurių vyrai neapgynė, kurios buvo paliktos vienos akis į akį su stalinizmo ir hitlerizmo mašina. Nuostabi įvairių kartų Lenkijos moterų galerija – sukrečianti aktorių Majos Ostaszewskos (Anna), Danutos Stenkos (Roza), Agnieszkos Kawiorskos (Emos) ir, be abejo, įžymiosios Majos Komorowskos (Andžejaus motina) vaidyba.

Atskirai dera pakalbėti apie žuvusio lakūno seseris Agniešką (aktorė Madalena Cielecka) ir Ireną (aktorė Agnieszka Glinska). Vienas mąstytojas teigė, kad melas yra slaptas metafizinis komunizmo vardas, kurį pirmas atskleidė A.Solženicynas. Melas apie Katynę buvo tarytum lojalumo priesaika Maskvai ir komunistinės Lenkijos valdžiai. Atsisakiusi duoti šią priesaiką Agnieška nusikerpa plaukus ir virsta Antigone, o išsižadėjusi brolio Irena – jos mitine seserimi Ismene. Tempianti savo nužudytam broliui paminklą Agnieška iš tikrųjų tampa universalaus antikinio mito heroje. Kaip Antigonėmis tapo ir Lietuvos žuvusių partizanų seserys, kurios neišsižadėjo suguldytų brolių turgaus aikštėse.

Mes dabar patys apie tai galime kalbėti, bet nekalbame. Kodėl? Atsakymą taip pat galime rasti A.Wajdos „Katynėje“: tie, kurie galėjo kalbėti, išžudyti, o be elito likusi tauta išsigimė. Tautos žiedo – politikos, meno, mokslo, neišskiriant istorijos elito – vietą užėmė žmonės iš apačios. Tokie kaip generolienės tarnaitė. Lenkijoje ir Lietuvoje, – ir šiuo atžvilgiu mūsų tautų likimai panašūs.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.