Dviženklė infliacija latvius verčia atsisakyti pramogų ir parduoti už paskolas įsigytus butus. Ar Lietuva nesulauks panašaus likimo?
Kainų augimas Latvijoje vienus užsienio analitikus gąsdina ir šokiruoja, o kitus stebina, kaip šios Baltijos šalies dar neištiko ekonomikos paralyžius. Vietos gyventojai priversti susitaikyti su dviženkle infliacija, jiems dabar svarbiausia – pajėgti kas mėnesį sumokėti mokesčius ir pramisti. Infliacijos lygis Latvijoje kyla nuo 2003 m., o šį kovą metinė infliacija pasiekė nesuvokiamą lygį – 16,8 proc.
Kaipgi gyvena mūsų kaimynai? Ar į panašią padėtį po kelių mėnesių nepateks ir Lietuva, kuri iki šiol gali pasiguosti šiek tiek mažesniu kainų kilimo tempu.
Šypsenų deficitas
Rygoje pastaruoju metu matyti vis mažiau besišypsančių žmonių. Atrodo, lietinga žiema ir apniukusi pavasario pradžia miestiečiams sukėlė depresiją. Kita vertus, Latvijos padangė visada buvo pilka ir ūkanota, o praeivių veidai surūgo tik dabar. Blogos latvių nuotaikos ypač pastebimos kiekvieno mėnesio viduryje, kai į pašto dėžutes sukrinta sąskaitos.
Antonina Šarapova, jau seniai gyvenanti Rygoje, Latvijoje išdirbusi 40 metų, pasakojo, kodėl pastaruoju metu jos nuotaika vis prastesnė: „O ko gi man džiaugtis? Gyvenu dviejų kambarių bute. Iki naujųjų metų už komunalines paslaugas mokėjau 80 latų (392 Lt). Vasarį gavau sąskaitą ir net aiktelėjau – 114 latų (558 Lt)! Mano pensija – viso labo 156 latai (764 Lt). Taigi sumokėjusi mokesčius turėsiu gyventi iš 42 latų (206 Lt). Per televiziją nuolat praneša, kad produktai dar brangs, komunalinių paslaugų tarifai didės, už viešojo transporto bilietus teks mokėti daugiau. Viskas brangsta ne 3–4 proc., o 25–45 proc.! Anksčiau dar tikėjausi, kad gyvenimas palengvės. Maniau, štai, įstosim į ES ir gyvensiu, kaip tenykščiai pensininkai gyvena. Praėjus ketveriems metams gyvenimas tik pablogėjo, o blogiausia, jog gyvenu neturėdama jokios vilties, kad padėtis gerės.”
Panašių minčių kamuojami kasryt pabunda beveik 300 tūkst. Latvijos pensininkų ir dar tiek pat mažas pajamas gaunančių šalies gyventojų.
2008-ųjų kovą minimalus gyvenimo lygis Latvijoje pasiekė rekordą – 155 latus (759 Lt), per metus jis išaugo 26 latais (127 Lt). Minimalus atlyginimas Latvijoje – 160 latų (784 Lt), vidutinė pensija – 170 latų (833 Lt).
Grįžo į praeitį
Per pastaruosius ketverius metus labiausiai Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, brango būtiniausios prekės – maisto produktai ir komunalinės paslaugos.
Pavyzdžiui, 2003-iųjų pabaigoje litras pieno kainavo 23 santimus (1,13 Lt), dabar – 69 santimus (3,38 Lt). Kaip pienas, taip ir duona, kai kurios daržovės, mėsa, kiaušiniai ir kiti produktai per penkerius metus brango ne procentais, o kartais.
Komunalinių paslaugų įkainiai taip pat augo lyg ant mielių. Dujų, elektros, šildymo kainos kasmet prieš naują sezoną padidėdavo vidutiniškai trečdaliu, o šiais metais pabrangs dukart. Jau vasarą už elektrą ir dujas latviams teks mokėti 20 proc. daugiau.
To rezultatas, kaip prognozuoja ekspertai, – rekordinis 16,8 proc. metinės infliacijos lygis kovą dar šiais metais bus viršytas, ir ne sykį.
Pastarąjį kartą tokia infliacija Latvijoje buvo užfiksuota 1993-iaisiais. Tuomet kas mėnesį kainos augo po 1,5 proc.
Priežasčių, kodėl taip nutiko, daugybė: pavėluota vyriausybės reakcija, pasaulinių energijos išteklių ir maisto produktų kainų augimas, milžinišku tempu kilę atlyginimai, pernelyg agresyvi bankų kreditavimo politika, vartojimo bumas ir pan.
Kainos gąsdina ir turčius
Šiandien jau galima tvirtinti, kad dviženklė infliacija radikaliai pakeitė Latvijos visuomenės pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Kainos skaudžiai kanda ne tik finansiškai pažeidžiamiems žmonėms, bet ir gana pasiturintiems.
Jaunavedžių Sandros ir Andrejaus Chornių šeimos biudžetas per mėnesį siekia 800 latų (3920 Lt) – Latvijoje tai gana didelės pajamos. Sandra – teisininkė, Andrejus dirba transporto įmonėje. Prieš pusmetį juodu susilaukė sūnaus.
„Anksčiau labai mėgau lankytis užsienio žvaigždžių koncertuose. Neseniai nustebau supratusi, kad net palikusi vaiką auklei į tokio pobūdžio renginį negalėčiau sau leisti nueiti. Už bilietą mokėti 30–40 latų tiesiog negalime, – dėstė Sandra. – Mes apskritai gyvename taupymo režimu ir stengiamės nepirkti to, kas nėra būtina. Visas pajamas skiriame paskolai grąžinti, sumokėti už komunalines paslaugas, maistui, vaiko prekėms.”
Štai net buvęs premjeras, milijonierius ir keliautojas Maris Gailis viename interviu pasakojo, kad kaskart nuėjęs apsipirkti patiria šoką: „Nusiperki duonos, pieno, maisto šunims, o kasininkas jau išmuša 40 latų čekį. Neaišku, iš kur apskritai tokie skaičiai atsiranda!”
Pramogoms neišlaidauja
Kad Latvijos gyventojai jau susiveržė diržus, byloja ir restoranų ar kino teatrų lankytojų skaičius. Anksčiau ne sezono metu turistus Rygos baruose ir kavinėse pakeisdavo vietos gyventojai. Tačiau praėjusią žiemą pirmą kartą per pastaruosius kelerius metus maitinimo įstaigos pajuto, kad sumažėjo lankytojų.
Koncertų organizatoriai antplūdžio gali tikėtis tik tuo atveju, jei atvyksta tarptautinio lygio žvaigždės, tokios kaip „Kiss” ar „Aerosmith”.
Gyventojams taupant pinigus ir atsisakant pramogų, ne patį geriausią laiką atidaryti kino teatrą „Cinamon” Rygoje pasirinko kompanija „Baltic Multiplex Ventures”.
Lietuvos bendrovė „Acme Film” pranešė, kad Rygoje šios įmonės platinamus filmus pernai pažiūrėjo 525 tūkst. žmonių, o 2006 m. žiūrovų buvo 533 tūkst.
Persėdo į autobusus
Padidėjusį Latvijos gyventojų taupumą rodo praėjusiais metais katastrofiškai kritęs naujų automobilių pardavimas. 2007 m. jų buvo parduota 25 proc. mažiau nei 2006-aisiais, o kai kurių markių automobilių mažiau parduota net 50 proc.
Augant kainoms žmonės pabūgo prisiimti didesnius finansinius įsipareigojimus. Sėsti prie automobilio vairo dažnam nesinori ir dėl degalų kainų. Po to, kai per pirmus šių metų mėnesius litras benzino pabrango 10–15 santimų ir pasiekė – 72–73 santimų (3,53–3,58 Lt) už litrą kainą, Rygos gatvėse pastebimai sumažėjo automobilių, gatvėse – spūsčių, o kelkraščiuose kiaurą parą nejudinamos stovi žmonių, persėdusių į viešąjį transportą, mašinos.
Skolininkai parduoda butus
Įtempta ekonomikos padėtis lėmė, kad dalis skolininkų nebegali mokėti palūkanų ir grąžinti paskolų bankams. Per pastaruosius ketverius metus paskolų portfelis šalyje išaugo dešimtis kartų. Dėl smarkios konkurencijos bankai neretai užmerkdavo akis, net jei kliento galimybės grąžinti paskolą keldavo abejonių.
To rezultatas – vis dažnesni nekilnojamojo turto aukcionai. Šių metų vasarį aukcionuose parduodamo turto skelbimų, palyginti su tuo pačiu mėnesiu prieš metus, beveik padvigubėjo – nuo 104 iki 197. Nors šie skaičiai, palyginti su paskolų portfelio dydžiu (4,8 mlrd. latų, arba 23,5 mlrd. litų), maži, tačiau gąsdina tai, kaip greitai jie auga.
Priešas – ES
Kaip įprasta sovietinio bloko šalyse, Latvijos gyventojai iškart ėmė ieškoti, kas kaltas dėl tokios padėties. Kaltininkas atsirado labai greitai. Juo tapo ES. Ir tai gana logiška išvada – kainų augimas prasidėjo vos Latvijai įstojus į ES.
Žibalo į ugnį šliūkštelėjo ir vietos politikai. Jie nuolat kartojo, kad infliacija – normalus procesas, o vos tik kainos Latvijoje ir ES susilygins, viskas stos į savo vietas. Tačiau politikai nesivargino detalizuoti, kada gi lygūs taps latvių ir europiečių atlyginimai, tarp kurių iki šiol yra milžiniškas atotrūkis.
Juokingi šiandien atrodo ir 2004 m. skambėję Latvijos politikų pažadai įvesti eurą. Esant tokiai infliacijai, prisijungti prie euro zonos šalis gali tikėtis nebent po 2012 m.
Latvių pasipiktinimo sulaukė ne tik „pikti dėdės” Briuselyje, bet ir „Rimi” bei „Maximos” prekybos tinklai. Mintis paprasta: prekybininkai susitarė ir dirbtinai didina kainas.
Spaudoje net pasirodė raginimų boikotuoti minėtus prekybos centrus. Akcija nesulaukė didesnio atgarsio, mat žmonių pyktis pakrypo politikų pusėn.