Geras vanduo – tik svajose

Europiniu kurortu tituluotoje Nidoje vandenį gėrimui ir valgiui virti dauguma gyventojų atsineša iš vienintelio šulinio, esančio švyturio papėdėje.

Šviesūs plaukai taps rudi

Atsukus vandens čiaupą Nidoje bėga toks rudas keisto kvapo vanduo, kad jo vietiniai, o ypač turistai, nesiryžta naudoti ne tik maistui, bet ir plauti dantis ar jame maudytis. Balti rūbai po skalbimo gelsta, o geltonai dažyti plaukai įgauna rudą atspalvį.

Pažadais greitai turėti gerą vandenį nidiškiai maitinami jau dvejus metus. ES ir Lietuvos biudžeto milijonus surijęs projektas įstrigo – higienos normas atitinkančio vandens išgauti vis tiek nepavyksta.

Poilsiautojai ir pasiturintys nidiškiai geriamo vandens stengiasi nusipirkti Klaipėdoje, nes penkių litrų butelis Nidoje kainuoja 3,5 lito. Tačiau dauguma vietinių, o ypač pensininkai, mina kelius prie šulinio, kurį 1952 metais iškasė švyturį statę sovietinės armijos kariškiai. Dabar jį eksploatuoja Lietuvos saugios laivybos administracija „Nidos švyturys”, geranoriškai leidžianti semti vandenį visiems.

Susitikimų vieta – šulinys

Nuo 1957-ųjų Nidoje gyvenantis Juozas Radzevičius tikino, jog, kaip ir jo kaimynai, jau daugybę metų čia ateinantis vandens. Anot pašnekovo, miestui tiekiamas vanduo ypač suprastėjo paskutinįjį dešimtmetį, kai sumažėjo vartotojų – užsidarė Nidos restoranas, daugybė viešbučių, buvo išparduoti butai.

Per 40 metų Nidoje gyvenanti Marytė Urbontaitienė kalbėjo, jog vasarą poilsiautojai, pamatę, koks baisus vanduo, nedrįsta palįsti po dušu, jau nekalbant apie vonią.

Daugelis svečių, ypač užsieniečiai, atsukę čiaupą, negali išsiplauti dantų, nes atvykėlius nuo vandens pykina. Dėl to brangesni viešbučiai yra pasistatę vandens gerinimo filtrus, kad būtų pašalintos pačios baisiausios čionykščio vandens savybės – jo drumstumas, ruda spalva ir pelkių kvapas.

Nemažai žmonių šviesius ar geresnius rūbus veža skalbti į Klaipėdą, nes nuo vietinio vandens jie atrodo lyg murzini. Plaukus geltonai dažančios moterys jų plovimui taip pat stengiasi prisinešti vandens iš šulinio.

Ir prastas, ir brangiausias

Klaipėdos miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji higienos gydytoja Rita Vainauskienė patvirtino, jog šiuo metu Neringoje, išskyrus Juodkrantę, gyventojams tiekiamas vanduo neatitinka higienos normų.

Jame yra per daug amonio, mangano, geležies, permanganato. Prasta ir spalva, kvapas. Šios bėdos yra senos ir specialistams gerai žinomos.

R.Vainauskienė negalėjo teigti, jog Nidos vanduo žmogaus sveikatai labai pavojingas, tačiau pati sakė nesiryžtų tokį naudodama virti valgį. Gydytoja stebėjosi geležine Neringos žmonių kantrybe, nes kol kas nėra užregistruota nė vieno skundo dėl netinkamos vandens kokybės.

Paradoksalu, jog blogiausios kokybės vanduo kainuoja brangiausiai šalyje – 10,15 lito už kubinį metrą. Gyventojai moka 4,38 lito, o kitą dalį subsidijuoja savivaldybė.

Žinodami, koks prastas ir brangus yra vietos vanduo, daug Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyventojų išsigręžė savus gręžinius.

Merui gėda

Vis dėlto didelė dalis nidiškių, gyvenančių daugiabučiuose, su baime laukia tos dienos, kai bus pradėtas tiekti „naujas” vanduo, kurio kaina turėtų kilti mažiausiai dvigubai.

Neringos vandens gerinimo įrenginių rekonstrukcijos projekto ėmėsi konkursą laimėjusi estų įmonė „Merko Ehitus”, kurios antrinei bendrovei Lietuvoje šis vandentvarkos projektas buvo pirmasis. Manoma, jog bendrovė neįvertino Neringos vandens sudėtingumo, nors „Merko Ehitus” direktorius Gediminas Kazlauskas paprieštaravo, kad konkurso užduotyje pateikti duomenys buvo netikslūs. Neringos vanduo, pasak jo, savo sudėtimi analogo pasaulyje neturi.

2005-ųjų gruodžio gale pasirašiusi sutartį „Merco Ehitus” švarų vandenį turėjo pradėti tiekti po metų. Tačiau darbų baigimo terminai buvo keletą kartų pratęsiami, kol prieita prie galutinio susitarimo – 2007 metų birželio 1-osios.

Neringos meras Vigantas Giedraitis paskubėjo viuomenę informuoti, jog būtent tuo metu ir pradės tekėti švarus vanduo. Dabar jis yra atsargesnis ir apie terminus garsiai šnekėti nelinkęs sako, kad jam esą gėda prieš žmones.

Vis dėlto išvalytas vanduo pernai rudenį pasiekė Juodkrantę, kur pasiekti kokybišką vandenį nebuvo sudėtinga, nes ten jis suteka iš kopų ir esti santykinai švarus.

Rekonstravus Juodkrantės įrenginius pasigirdo kalbų, jog Nidą, Preilą ir Pervalką reikėjo „maitinti” Juodkrantės vandeniu, užuot dėjus milijonus į brangią gerinimo technologiją, prarandant laiką ir nežinant, ar Nidos vanduo apskritai kada nors bus išvalomas, kol atitiks higienos norma.

Unikaliai blogas vanduo

Visi specialistai sutartinai kalbėjo, jog žalias vanduo Nidoje – vienas blogiausių šalyje, „unikalus” savo blogosiomis savybėmis, kurias lemia gamta. Kuršių nerijoje esantys gruntiniai vandenys prisisotinę organinių junginių, kurie įprastais valymo metodais nepasišalina.

Anot bendrovės „Neringos vanduo” vadovo Ričardo Gubino, prieš dvylika metų geresnio vandens ieškoję vokiečių specialistai jo Nidoje dideliais kiekiais taip ir nerado.

„Merko Ehitus” direktorius G.Kazlauskas garantavo, kad bendrovė jau po mėnesio galėtų pradėti tiekti išvalytą vandenį Nidai, kuris būtų nepalyginamai kokybiškesnis už dabartinį, tačiau nepavyksta pašalinti amonio, kurio koncentracija viršija leistiną.

Pasitelkę technologus iš Vokietijos, „Merco Ehitus” per metus taip ir neatrado būdo, kaip išvalyti amonį.

G.Kazlausko teigimu, amonio kiekis, randamas Nidos vandenyje, žmogaus sveikatai nėra kenksmingas, tačiau formaliai neatitinka higienos normų, kurios Lietuvoje esančios per griežtos, palyginti su vokiečių. Pasak jo, svarstytina, ar verta toliau investuoti ieškant sudėtingų technologijų, kurios taip pabrangins vandenį, kad jo galbūt niekas nebepirks.

Normas galima „švelninti”?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto docentas Šarūnas Kučingis, dirbantis Respublikiniame mitybos centre, patikino, jog ir Vokietijos, ir Lietuvos higienos normos suderintos su ES geriamo vandens direktyva, todėl neteisinga teigti, jog kokiosnors normos yra švelnesnės.

Pasak Š.Kučingio, amonis nėra tiesiogiai kenksmingas sveikatai, todėl ir nėra kategoriškai uždrausta didesnė už normą jo koncentracija vandenyje. Esant tam tikroms sąlygoms, amonis gali virsti nitritais ir nitratais, kurie priskirtini prie kenksmingų sveikatai toksinių medžiagų.

Nelaikė prioritetu

Kuršių neriją įtraukiant į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą tarptautiniai ekspertai akcentavo, jog Kuršių nerijos išsaugojimas turi duoti maksimalią naudą ir čia gyvenantiems žmonėms. Kaip vieną prioritetų jie nurodė švarų geriamą vandenį, kuriuo galėtų naudotis Neringoje gyvenatys ir poilsiauti čia atvykstantys žmonės.

Tačiau mūsų šalies politikai neskubėjo investuoti į Neringai gyvybiškai svarbią sritį, kadangi išleisti milijonai niekada neatsipirks.

Neringoje yra saujelė vartotojų, nėra nė vieno sveikatos centro ar pirčių komplekso su baseinu, vandens suvartojama daugiau tik vasarą.

Tai, kad investicija į geresnį vandenį niekada neatsipirks, įžvelgė ir Briuselio biurokratai, Neringos vandens gerinimo ir nuotekų valymo sistemų rekonstrukcijai skyrę tik 47 proc. finansavimo. Didiesiems šalies miestams finansinė parama paprastai siekė iki 75 proc.

2001-aisiais Briuseliui pasirašius finansinį memorandumą, Lietuvos Vyriausybė mąstė dar dvejus metus, nes prie projekto privalėjo prisidėti 45 proc. Neringos savivaldybės dalis liko 8 proc.

Šiandien į vandens gerinimą Neringoje jau investuota per 10 milijonų litų, dar 12,2 milijono išleista pusei senų vamzdynų pakeisti, kitai daliai keisti dar prireiks 20 milijonų.