Vien pernai užsienio šalyse įregistruota beveik keturi šimtai Lietuvos piliečių mirties atvejų. Ir tai tik tie, apie kuriuos žinoma Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.
Prieš kelerius metus pasikeitus tvarkai ambasadoms nebereikia išduoti leidimų, kad mirusio sava ar smurtine mirtimi žmogaus kūnas būtų kremuojamas ir pelenai gabenami urnoje. Todėl daugeliu atvejų apie Lietuvos piliečio mirtį ambasados taip ir nesužino. Leidimas reikalingas tik gabenant kūną karste. Per praėjusius metus Užsienio reikalų ministerija gavo pranešimus apie 386 Lietuvos piliečių mirtį užsienio šalyse. Skausmo prislėgti artimieji kartais net neišgali palaidoti mirusiojo gimtinėje. Gerai, jei žuvusysis apsidraudęs. Tuomet visas vežimo išlaidas padengia draudimo bendrovė. Tačiau apsidraudžia toli gražu ne visi. Lietuviai dažnai vadovaujasi principu – kam jau kam, o man tikrai nieko neatsitiks. Įvykus nelaimei nedideles pajamas Lietuvoje gaunantiems artimiesiems pargabenti palaikus neretai būna per brangu. Tuomet amžinojo poilsio žmogus atgula svetimoje šalyje.
Tikslių skaičių niekas nežino
Atsivėrus sienoms bet kuris asmuo gali laisvai išvažiuoti gyventi kitur, todėl tikslaus išvykusiųjų skaičiaus negali pasakyti niekas. Žuvus Lietuvos piliečiui vietos policija paprastai informuoja apie tai Lietuvos ambasadas, tačiau vėlgi niekas LŽ negalėjo patvirtinti, kad kiekvienas toks atvejis užfiksuojamas. Ypač jei mirtis nėra smurtinė. Jeigu kūnas kremuojamas, leidimo išvežti palaikus į ambasadą nesikreipiama. Žmonės dažnai renkasi kremavimą, nes tai mažiau kainuoja.
Laidojimo paslaugų bendrovės „Nutrūkusi styga” savininkė Gražina Tumosienė LŽ sakė, kad palaikų pargabenimas į Lietuvą gali atsieiti nuo 7 iki 18 tūkst. litų (priklauso nuo atstumo). Jei mirusysis buvo apdraustas, visas išlaidas turi padengti draudimo bendrovė. Tačiau taip būna ne visuomet. Prieš pusmetį vyrą praradusi klaipėdietė LŽ pasakojo, kad bendrovė padengė tik palaikų parvežimo išlaidas. Už karstą, šermenis, laidojimą moteris turėjo sumokėti pati.
Parama suteikiama retai
Žmonės, stokojantys lėšų palaikams pargabenti iš užsienio, gali kreiptis į savivaldybę dėl finansinės paramos. Tačiau ji išduodama tik tokiais atvejais, kai vieno šeimos nario pajamos sudaro ne daugiau kaip 855 litus. Bendra paramos suma negali viršyti 54 MGL (7020 litų). Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Satkevičienė paaiškino, kad artimieji turi pateikti savivaldybei mirties liudijimą, giminystės ryšį ir palaikų pargabenimo faktą įrodančius dokumentus. Tačiau atvejai, kai artimieji iš tiesų sulaukia finansinės paramos, gana reti. Vilniaus miesto savivaldybėje 2006 metais jų buvo vos penki, pernai – devyni. Šiemet pašalpa kol kas skirta tik kartą, kai giminaičiai visai neseniai parsivežė Kaliningrade mirusio žmogaus kūną. Jiems buvo išmokėta per 5 tūkst. litų.
Rūpinasi laidojimo bendrovės
Dažniausiai palaikų pargabenimu pasirūpina laidojimo bendrovės. Tuomet artimiesiems nekyla didelių rūpesčių dėl reikiamų dokumentų ar kalbos barjero. Tačiau, neoficialiomis žiniomis, yra ir privačiai dirbančių asmenų, kurie siūlo tokias paslaugas. Jie esą labai konkuruoja tarpusavyje. „Mes visuomet išsiaiškiname, kaip ir kada galima atsiimti kūną, surenkame visus reikalingus dokumentus. Nenorime turėti jokių bėdų, kad ko nors tinkamai neatlikome. Privatūs vežėjai dažnai to nepadaro, tad artimiesiems tokiais atvejais gali kilti keblumų”, – kalbėjo „Nutrūkusios stygos” savininkė.
Pasak jos, bendrovė privalo pasirūpinti visais reikalais svečioje šalyje. Privatus asmuo niekuo nėra įpareigotas. Moteris patvirtino girdėjusi apie lietuvį Gintarą Barčauską, kuris veža mirusiuosius iš Ispanijos. Jis veikia, pasak G.Tumosienės, „prisidengęs kažkokiu patentu”. Kartais artimieji, norėdami sutaupyti, patys vežasi palaikus. Tai nėra draudžiama, tačiau nežinant užsienio šalies kalbos ir įstatymų, dėl to vėliau gali kilti problemų. Pavyzdžiui, norint gauti pašalpą iš savivaldybės. Jei stigs bent vieno reikiamo dokumento, pinigų galima ir nesitikėti.
Lemia geranoriškumas
Reikiamos informacijos neturintys žmonės dažnai klaidingai mano, kad padėti jiems pargabenti palaikus turi Lietuvos ambasada ar konsulatas. Tačiau diplomatinė atstovybė gali tik išduoti leidimą vežti kūną, daugiau ji nieko neįpareigota daryti. Viską lemia ambasados darbuotojų geranoriškumas. Ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vygaudas Ušackas LŽ sakė, kad pas juos pagalbą mirusiųjų giminėms teikia vienas ambasados darbuotojas. „Jo misija – sutvarkyti reikiamas pažymas. Be to, šis žmogus paaiškina, kokia šalyje taikoma tvarka norint išsivežti mirusįjį, padeda, jei artimieji nemoka kalbos”, – paaiškino V.Ušackas.
Vien pernai iš šios šalies buvo pargabenti 84 Lietuvos piliečių kūnai. Ambasadorius neatmetė galimybės, kad jų būta ir daugiau. Jei giminės žino, ką reikia daryti, kokius dokumentus surinkti, ir nutaria palaikus kremuoti, jie paprastai į ambasadą nesikreipia.
„Su artimaisiais bendraujame nuo pat pradžių, kai tik policija praneša apie mirusį Lietuvos pilietį”, – patikino šioje šalyje dirbantis konsulinis pareigūnas Giedrius Tamašauskas. Norint išgabenti palaikus būtinas mirties liudijimas, teismo medicinos eksperto išvada ir sertifikatas, ar kūnas nėra infekuotas. G.Tamašauskas tvirtino, kad bet kokiu atveju į ambasadą kreipęsi žmonės gaus visą įmanomą pagalbą. „Tačiau kaina, apmokėjimu ir panašiais dalykais mes nesirūpiname. Tai ne ambasados reikalas. Be to, žmonės, kurie kreipiasi, paprastai jau būna nusprendę, kaip gabens mirusįjį”, – sakė jis. Ambasadoje gerai žinoma, kokios Lietuvos bendrovės verčiasi palaikų gabenimu, todėl atsitikus nelaimei gali patarti, kur kreiptis.
Be draudimo nepadės niekas
Dažniausiai mirusiųjų kūnai vežami iš Europos šalių. Daugiausia tokių atvejų pasitaiko Ispanijoje. Čia esanti Lietuvos ambasada laikosi šiek tiek kitokios taktikos. Pasak ambasados trečiojo sekretoriaus Mindaugo Gabrėno, jie turi teisę tik pasiteirauti policijos pareigūnų, kada galima atsiimti kūną. „Negaliu įvardyti nė vienos nei Ispanijos, nei Lietuvos bendrovės, kuri tuo užsiima. Mes į tai nesikišame, nes čia viskas susiję su finansais. Gauname iš bendrovių pasiūlymų, tačiau jie nedelsiant ištrinami”, – teigė M.Gabrėnas. Artimieji, susiduriantys su kalbos barjeru, taip pat, pasak sekretoriaus, turi kreiptis į juos aptarnaujančias bendroves. Jei velionis nebuvo apsidraudęs, artimiesiems tenka pasikliauti vien savo jėgomis. Net socialinė parama, jeigu ją apskritai pavyksta gauti, sumokama tik praėjus netrumpam laikui.
Prarado viltį
Klaipėdietė Jolanta Lukauskienė pernai rugsėjį mirusio vyro kūną parsigabeno į gimtinę. Tačiau moteris ir dabar nežino, ar jai pavyks gauti pašalpą iš Klaipėdos savivaldybės. J.Lukauskienė iki šiol tėra gavusi tik laikiną mirties liudijimą. Su šiuo dokumentu ji negali kreiptis į savivaldybę. LŽ duomenimis, kartais mirties liudijimo artimieji laukia metus ar net ilgiau. Procedūra ypač užtrunka, kai žmogus miršta smurtine mirtimi.
Pasak Jolantos, jos gautuose dokumentuose įrašyta, kad vyras mirė dėl širdies sutrikimų. Tačiau moteris negali tuo patikėti. Vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Tą lemtingą dieną jis paskambino namo iš nedidelio miestelio Šiaurės Prancūzijoje. „Jis niekuo nesiskundė. Kad žmogus miręs, pastebėjo kiti vairuotojai”, – pasakojo J.Lukauskienė. Vairuotojo vilkikas stovėjo eilėje prie iškrovimo rampos. Kai aplinkiniai pamatė, kad automobilis jau kurį laiką nevažiuoja, subėgę atidarė dureles. Negyvas vyriškis iškrito iš kabinos. „Bandėme susisiekti su mediku Prancūzijoje, pas kurį jį nuvežė, tačiau mums paaiškino, kad gydytojas jau nebedirba. Net nežinau, ką manyti. Gal jis buvo nužudytas…” – skundėsi Jolanta.
Sutuoktinio netekusi moteris sakė problemų dėl išlaidų neturėjusi, nes bendrovė, kurioje dirbo vyras, buvo jį apdraudusi. Tačiau asmeninis gyvenimas pašlijo. Jai teko išsikraustyti iš buto, pirkto už paskolą, kuriame gyveno su vyro tėvais. O užvis labiausiai kamuoja nežinia. Laikinajame mirties liudijime įrašyta, jog dar nė penkiasdešimties neturėjęs lietuvis buvo visiškai sveikas. Po beveik penkių mėnesių gauta ekspertų išvada tik patvirtino, kad vyras jokia liga nesirgo. „Tai iš kur tie širdies sutrikimai. Turbūt man jau niekas niekada nebeatsakys”, – susikrimtusi kalbėjo Jolanta. Pagalbos ir paramos ji iki šiol nesulaukė nė iš vienos Lietuvos ar Prancūzijos institucijos, į kurias bandė kreiptis.