Daugybėje pasaulio šalių koncertavęs pianistas iš Niujorko įsimylėjo Lietuvą
Įstabiu fortepijono virtuozu, publikos numylėtiniu, apsėstuoju pianistu, puikiu žinovu ir nepaprastu romantinės muzikos atlikėju tituluojamas charizmatiškasis Alexanderis Palei‘us, gyvenantis JAV, pastaruosius devynerius metus nuolat lankosi Lietuvoje, bene ketvirti metai neaplenkdamas ir Klaipėdos. Štai ir dabar jis – svarbiausias XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario” svečias. Pianistas vakar uostamiesčio Koncertų salėje surengė rečitalį „Simfoniniai etiudai fortepijonui”, kuriame skambino Roberto Schumanno muziką, o rytoj festivaliniame koncerte su Klaipėdos kameriniu orkestru atliks visus šešis Johano Sebastiano Bacho klavyrinius koncertus – gros fortepijonu ir pats nuo jo diriguos orkestrui.
Negailėjo komplimentų
Šiai dviejų koncertų avantiūrai Klaipėdoje A.Palei’us buvo pakviestas prieš dvejus metus. „Aš Klaipėdoje koncertuoju ne pirmąkart, bet niekada iki šiol negirdėjau jūsų kamerinio orkestro, – kalbėjo pianistas. – Per repeticijas jis nenuvylė mano lūkesčių. Muzikantai groja labai gerai, įdėmūs, su jais patogu dirbti.”
Pianistas pasakojo į Lietuvą atvykstantis vis dažniau, Vilniuje lankosi kasmet, anot jo, tai kasmet vis gražesnis miestas, jame ne kartą koncertavo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu Gintaro Rinkevičiaus. „Myliu Lietuvos kultūrą ir jos publiką. Be to, Lietuvoje turiu daug draugų, su kuriais kartu mokiausi. O tai, ką darysime su Bacho muzika, čia yra retas atvejis. Man pačiam įdomu”, – sakė atlikėjas, aiškindamas, kas jį traukia į mūsų šalį. Klaipėda jam irgi ypatingas miestas. „Niekada nebuvo priežasčių skųstis čionykšte publika, – pastebėjo pianistas. – Mano viešnagė čia organizuota puikiai, nėra jokių problemų, kol kas tai – vienas malonumas”, – tvirtino A.Palei’us.
„Nėra didelių ir mažų miestų. Yra muzika sau ir kitiems, – įsitikinęs pianistas. – Klaipėda – geriausias to įrodymas. Jūsų koncertų salėje kasmet vyksta po tris festivalius. Ir kokia įdėmi, supratinga, išsilavinusi čia publika!.. Pastebėjau, kad tai bendras visos šios šalies bruožas. Patikėkite, nedaugelyje pasaulio vietų taip yra.”
Atlikėjas tvirtino Lietuvoje radęs gyvą tikrąją kultūrą, kuri jo studijų šalyje Rusijoje dūsta užgožta popkultūros. „Iš ten po koncertų išvažiuoju sudaužyta širdimi. Negaliu pakelti rusų popkultūros bumo”, – guodėsi muzikantas, būtinai aplankantis miestų, kuriuose gastroliuoja, muziejus, aistringai besidomintis jų kultūros paminklais ir šiuolaikinio meno situacija.
Turi savo festivalius
Šįsyk į Klaipėdą A.Palei‘us atvyko su savo bičiuliu ir vadybininku Laurentu Blondeliu, kuris pagal profesiją – filosofas ir tvirtino muzikos visai neišmanąs. Iš tikrųjų, kaip patikino festivalio meno vadovė kompozitorė Loreta Narvilaitė, L.Blondelis muziką išmano geriau už ją. „Mudu daug disku-tuojame apie muziką. Jis žino tiek daug ir yra toks įdomus pašnekovas, kokių labai retai pasitaiko”, – tvirtino kompozitorė. L.Blondelis muzika domisi nuo keturiolikos metų, nors nepažįsta natų, neturi jokio muzikinio išsilavinimo. L.Blondelis rašo straipsnius apie muziką JAV ir Prancūzijos spaudai ir yra vieno seniausių Prancūzijoje kamerinės ir simfoninės muzikos festivalių „de l’Orangerie de Sceaux” viceprezidentas. Jis antrąsyk lankosi Klaipėdoje. Pirmąsyk buvo atvykęs 2006-aisiais į Klaipėdos koncertų salės rengiamą festivalį „Salve Musica”.
Svečias ir dabar negailėjo kompli-mentų šios salės akustikai ir nepaprastai imliai publikai. Taip pat ir savo bičiuliui, kuris, jo nuomone, yra unikalus ir originalus atlikėjas.
Apie festivalius abu svečiai vieningos nuomonės: jiems visiems labai svarbu viešumas ir pinigai. „O aukštas lygis, kurio siekia N.Blondelis, nelengvai pasiekiamas, – tvirtino A.Palei’us. – Nes tai priklauso nuo publikos. Lietuvoje publika kur kas labiau išsilavinusi.”
A.Palei’us irgi turi savo festivalį Normandijoje, kur jį kasmet rengia XII amžiaus malūne Moulin d’Andé miestelyje.
Šį pavasarį jis vyks jau šešioliktąjį kartą. „Štai ten užsiauginome tokią publiką, kad galime išeiti į sceną trise ir sugroti Mocartą per vakarą”, – neslėpė pasididžiavimo pianistas.
Kasmet festivalis „A.Palei’us ir draugai” skiriamas kokiai nors temai. Šiemet jis vadinsis „Raritet”, jama skambės labai retai atliekame kamerinė muzika – Enesku, Respigi‘o, Miaskowski’o kūriniai.
Nors gyvena Niujorke
Kalbama, kad pačiam A.Palei’ui įkandami visi muzikos stiliai, jam nieko nėra neįmanomo, kad jis sugeba fortepijoną priversti skambėti kaip simfoninį orkestrą.
Jo atlikimui būdingos skirtingiausios ir turtingiausios garso spalvos, o fenomenali atmintis leidžia pianistui sudėtingiausias partitūras mokytis atmintinai, net neprisiliečiant prie instrumento.
51 metų amžiaus muzikanto repertuare – visas Bachas ir Mozartas, Ramo, Beethovenas, Lisztas, Schumannas…
Gimęs Kišiniove, studijavęs Maskvoje pas žymias pedagoges Bella Davidovič bei Verą Gornostajevą, nuo 1988 metų Niujorke gyvenantis pianistas nuolat gastroliuoja įvairiose Europos šalyse.
A.Palei’aus tarptautinė karjera prasidėjo 1984 metais, laimėjus pirmąją premiją J.S.Bacho konkurse Leipcige, o po poros metų – Bosendorferio prizą ir Didįjį prizą konkurse Bulgarijoje.
Jis surengė rečitalius Leipcige, Antverpene, Briuselyje, Paryžiuje, koncertavo su Strasbūro kameriniu, Monte Karlo filharmonijos, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Vladimiro Spivakovo „Maskvos virtuozų”, Vašingtono nacionaliniu simfoniniu orkestrais.
Po pastarojo debiuto, kurį „The Washington Post” pavadino „nepriekaištingu koncertu”, solistui atsivėrė durys į svarbiausias JAV koncertų sales ir galimybė groti su geriausiais Amerikos simfoniniais orkestrais – Los Andželo filharmonijos, Bostono, Minesotos, San Diego, Sietlo ir kitais.
Muzikanto koncertinis grafikas labai įtemptas, gastrolės suplanuotos daugiau nei metams. Ir dabar po koncertų Klaipėdoje A.Palei’us skris į Lisaboną, iš ten – į Paryžių, Vašingtoną, Leipcigą, rudeniop dvi savaites praleis namie Niujorke, paskui – koncertai Peru, vėl Prancūzijoje, spalį laukia pirmasis rečitalis Latvijoje, Rygoje.
Protu, širdimi ir pirštais
„Viskas įvyko kaip įvyko, nes niekada neskubėjau, – dalinosi mintimis apie savo karjerą pianistas. – Mano tėvai – gydytojai. Kai buvau dar visai mažas, gal trejų ar ketverių metų, jau žinojau, kad noriu groti fortepijonu. Nieko kito. Gal kad nuo mažens girdėjau daug geros muzikos.
Kai tėvai nupirko instrumentą, netruko suvokti, kad esu vunderkindas. Bet man ir kitiems jie to nesakė, nesigyrė. Girdėdavau, kad jų vaikas – labai gabus, bet laikas parodys… Jie nesiekė trumpos šlovės akimirkų, gynė mane nuo žurnalistų ir viešumos, labai rūpinosi mano bendru išsilavinimu, skatino skaityti knygas, ypač klasiką.”
A.Palei’us įsitikinęs, kad jam nuo vaikystės sekėsi ir su pedagogais. „Programas man parinkdavo labai atsargiai, nesiekdami publikos priblokšti kažkuo labai sudėtingu.
Pavydėdavau savo bendramokslei, kuri grojo Šopeną, o aš dar tik miklinau pirštus pratimais. Bet išsipildė mano pedagogo pranašystė – aš groju, kai ji jau nebegroja.”
Pianistas sakė visą gyvenimą labai daug grojantis ir tai labai mėgstantis. Viskas sutelkta tam. Jo žmona Pay Van, kinė iš Taivanio, taip pat puiki pianistė. „Manau, jai nelengva su manimi gyventi. Mažai būnu mūsų namuose Niujorke”, – liūdnai šyptelėjo muzikantas.
Anot jo, kasmet muzikos arenoje pasirodo daug konkursų laureatų. „Bet kai jie ateina į sceną, turi pasakyti kažką, o ne sugroti greičiau ir garsiau nei kaimynas. Turi pasakyti ir įtikinti publiką, kad jai taip pat tai svarbu, kaip jam”, – mano A.Palei’us.
Jo pastebėjimu, jauniems atlikėjams trūksta kultūros, išprusimo ir domėjimosi, kas vyksta gyvenime, ne tik muzikoje, bet visoje kultūroje.
Jis pats, kai atvažiuoja į svetimą miestą, visuomet apžiūri jo architektūrą, aplanko muziejus ir parodų sales, mielai bendrauja su žmonėmis. Taip išmokytas nuo mažens – pažinti, suprasti, gerbti ir vertinti.
„Tvirtai žinau, kad muzika, kurią groju, visada geresnė, nei galima ją pagroti. Bet kai šaltu protu žinai, ko nori, ir kai širdis neataušta nė sekundei, tada pirštai daro, ką reikia. Kiekviena nata kažką reiškia. Tai ypatinga laimė”, – sakė baigdamas pokalbį A.Palei’us.