Mes paveldėjome tik vieną planetą. Tačiau ką mes jai padarėme? Šiandien Žemė atsidūrė pavojuje, o žmonijai gresia išnykimas.
UNESCO ką tik išleido trečiąją „XXI amžiaus pokalbių” serijos dalį „Susitaikymas su Žeme”. Joje penkiolika žymiausių mokslininkų ir ekspertų, tarp kurių yra Paulas Crutzenas, Nicolas Hulotas, Javieras Perezas de Cuellaras, Michelis Serresas, Mostafa Tolba, Souleymane Bachirą Diagne bei Edwardas O.Wilsonas pateikia į ateitį nukreiptą pasaulinės ekologinės krizės analizę ir siūlo galimus veiksmus ją įveikti.
Pagalvokime, ar tikrai suvokiame, netgi po paskutinių Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos atliktų tyrimų ir Balio konferencijos, tuos kolosalius iššūkius, su kuriais jau netolimoje ateityje teks susidurti žmonijai. Ar mes dar nepavėlavome, nes visi gerai žinome, kad keičiasi klimatas, plečiasi dykumos, visuotinai ima stigti vandens, nyksta miškai, vis labiau teršiamas vandenynas, atmosfera ir dirvožemis, didėja bioįvairovės erozija.
Mes tik pradedame suvokti ekonominius ir geopolitinius šios situacijos padarinius. Kaip pažymi „Stern Review”, mūsų karo su planeta nuostoliai yra tolygus pasaulinio karo nuostoliams. Maža to, karas su gamta gali virsti tikru karu, nes mažėja iškasamo kuro kiekis bei natūralieji ištekliai, o ateities studijose prognozuojama, kad atsiras 150-200 mln. ekologinių pabėgėlių.
Tačiau tai, ką mes vadiname problemomis – pradedant klimato kaita – yra tik simptomai. Tikroji problema yra materialinio vartojimo augimas, o juk pasaulis nėra neišsemiamas. Ši problema buvo įvardyta dar 1972 metais Romos klubo ataskaitoje „Augimo ribos”. Tačiau tuomet, kaip pažymi vienas iš ataskaitos bendraautorių Dennis Meadowsas, „žmonija vis dar egzistavo leistinose ribose, dabar ji jas jau peržengė”. Tai patvirtina ir Mathiso Wackernagelio grupės atliktas ekologinis žmonijos tyrimas, rodantis, kad jau 1972 metais ši riba buvo priartėjusi prie 85 proc., o šiandien žmonijos resursų vartojimo lygis jau siekia 125 procentus.
Taigi, ar dar vis galima išgelbėti žmoniją? Taip, galima ir net negramzdinant žmonijos į skurdą, o su juo kovojant. Augimą ir ribojimą privalome nagrinėti kartu, o ne laikyti šias dvi sąvokas priešingybėmis.
Tačiau kaip tai pasiekti? Mums reikės daugiau žinių, daugiau apribojimų, mažiau materialumo, daugiau konkretumo ir daugiau – o ne mažiau – etikos ir politikos. Turime sudaryti naują sutartį su gamta ir sukurti ateities etiką.
Pirmiausia reikės daugiau žinių, nors daug kas naujas technologijas laiko priešu. Tačiau tuo pačiu metu jos yra ir vaistas. Mums nepavyks išgelbėti planetos ir jos svečių, t. y. žmonių rasės, jei nesukursime „žinių bendruomenės”, kuri savo prioritetu laikys švietimą ir tyrimus.
Norėdami deramai priimti ribojamos plėtros iššūkius, turime sustiprinti savo galimybes prognozinės analizės srityje. Jau kelis dešimtmečius UNESCO kaupia pasaulio žinių bazę apie aplinką ir ribojamą plėtrą. Šis darbas siekia laikus, kai apie pačią problemą beveik niekas net nebuvo girdėjęs! 1949 metais UNESCO pradėjo pirmąją tarptautinę studiją apie sausros alinamas teritorijas, 1970 metais sukūrė „Žmogaus ir biosferos” programą, o UNESCO globalinės mokslinės programos apie vandenynus ir geomokslus laikomos unikaliomis. Tarpvyriausybinė klimato kaitos taryba plačiai naudojasi šia duomenų baze, ir ateityje ji bus dar labiau plėtojama ir turtinama.
Daugiau apribojimų: mes turime sukurti naujus vartojimo būdus, ne išlaidžius, o efektyvius. Tai būtina, nes vakarietišku vartojimu vis labiau užsikrečia besivystančios Pietų valstybės. Kito pasirinkimo neturime. Jei visuotinai paplis toks vartojimo modelis, koks dabar dominuoja Šiaurės Amerikoje, mums reikės trijų ar keturių tokių planetų kaip Žemė.
Mažiau materialumo: turėsime „dematerializuoti” ekonomiką ir plėtrą, nes neįmanoma sustabdyti paties augimo. Todėl privalome sumažinti gamtinių išteklių ir žaliavų vartojimą visose gamybos srityse, nesvarbu, ar tai būtų energija, metalai, mineralai, vanduo ar mediena. Šis ekonomikos perėjimas į nematerialią bazę jau prasidėjo kartu su revoliucija, pakeitusia atomus bitais, kurie yra būtini naujoms technologijoms ir žinių bendruomenėms kurti. Jei Šiaurės valstybės sutiktų bent šiek tiek „dematerializuotis” nors 50 metų laikotarpiui, tai net paspartintų Pietų valstybių ekonomikos plėtrą.
Tačiau labiausiai mūsų visuomenė privalo keisti požiūrį ir elgesį. Kaip galime dematerializuoti gamybą, kai patys esame materialistai? Kaip galime sumažinti vartojimą, kai viduje vartotojas nugali pilietį? Tam turėtų padėti švietimas, raginantis riboti plėtrą.
Daugiau konkretumo: konkretūs ir realistiški projektai, įskaitant ir tarptautinį lygį, yra būtini, kad nutiestume tiltą tarp utopijos ir trumpalaikių terminų tironijos. Imkime kaip pavyzdį bioįvairovę. Tam, kad apsaugotume 34 svarbiausias ekologines zonas, užimančias tik 2,3 proc. žemės paviršiaus, bet kuriose yra pusė žemėje egzistuojančių augalų rūšių ir 42 proc. žinduolių, paukščių, reptilijų bei amfibijų rūšių, turėtume nepagailėti 50 mlrd. dolerių – mažiau nei 0,1 proc. pasaulinio BVP.
Gamtinė sutartis: jei norime nustoti būti Žemės parazitais, turime pasirašyti naują taikos sutartį su gamta. Iki šiol turime socialines žmones susaistančias sutartis, tačiau dabar turime įsipareigoti ir gamtai. Kai kam ši mintis gali pasirodyti keista, tačiau ji logiškai kyla iš ekologinių grėsmių supratimo. Jei saugosime nykstančias gyvūnų rūšis ir draustiniuose stengsimės išlaikyti natūralų landšaftą, galiausiai suprasime, kad gamta taip pat turi savo teises. Jei norime savo vaikams perduoti gyvenimui tinkamą pasaulį, turime įtvirtinti ryšį tarp ekonomikos ir ekologijos, tarp augimo ir ribojamos plėtros. Tokia mūsų ateities etika.