Advokatas Kęstutis Čilinskas, prieš pusę metų tapęs Seimo nariu, neabejoja, kad ir vienas žmogus gali išjudinti valstybėje vykstančius procesus.
Teisininkas, žmogaus teisių gynėjas, išgarsėjęs rezonansinėmis bylomis, atstovaudamas prieš algų vokeliuose mokėjimą pakilusiai Krekenavos agrofirmos darbininkei Daliai Budrevičienei ir tikrąsias savo vyro, Baltarusijoje tragiškai žuvusio Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno, mirties aplinkybes siekiančiai išsiaiškinti Liudvikai Pociūnienei.
„Tiesos ieškojimo logika yra geriausias dalykas, kuriam reikia atsiduoti. Tada nei ko bijai, nei reikia meluoti, neišgyveni dvilypumo jausmo”, – tvirtina pusę metų Seime dirbantis K.Čilinskas.
Valstybės kūrimas
– Teko pastebėti, kad viešai neskelbiate savo biografijos. Vengiate kalbėti apie savo praeitį?
– Net į „Kas yra kas” nieko neįdedu. Man patinka galvoti apie ateitį, nemėgstu kalbėti apie praeitį. Ne todėl, kad kai ko bijočiau – tiesiog tam laiko gaila.
Esu bandęs rašyti prisiminimus apie laikotarpį, kai 1991-1992 metais, iš karto po Sausio įvykių, buvau pakviestas dirbti Vyriausybės sekretoriumi. Buvau daug prirašęs, bet vėliau viską sunaikinau. Pasirodė, kad nekukliai rašau, daug vietos sau skiriu.
Kita vertus, buvo ką pasakyti apie kitus žmones, apie tai, kaip praktiškai vyko valstybės kūrimas. Pavyzdžiui, nors Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę, bet iki pat Maskvos pučo į užsienį mums tekdavo vykti per Maskvą, ten prašyti vizos. Pagalvokite – savo dvasia Lietuva jau buvo išsivadavusi, paskelbusi nepriklausomybę, o tokie techniniai klausimai mus spaudė.
Pirmąją dieną po pučo, kai atsileido gniaužtai, pradėjome raginti Užsienio reikalų ministeriją kuo aktyviau spręsti vizų klausimą, kad į Lietuvą vykstantys žmonės galėtų tai daryti tiesiai, ne per Maskvą. Atsimenu užsienio žurnalistą, kuris pirmas važiavo į Lietuvą tiesiai, nors mes dar nebuvome spėję sutvarkyti to klausimo.
– Baigęs universitetą, ilgus metus dirbote advokatu. Tačiau 1991 metais atsidūrėte Vyriausybėje?
– Niekada iki tol nebuvau dirbęs valdiško darbo. Baigus universitetą, kadangi buvau tarp pirmųjų pagal pažangumą studentų, Teisingumo ministerija mane įrašė į kandidatų į teisėjus sąrašą. Sutrukdė KGB išvada, kad negaliu to darbo dirbti kaip nepatikimas asmuo. Vienintelė likusi galimybė buvo tapti advokatu. Mane išsiuntė į Joniškį, vėliau persikėliau į Vilnių.
Atkūrus nepriklausomybę, iš karto po Sausio 13-osios, pasikalbėjome su teisininku, vicepremjeru Vytautu Pakalniškiu. Jis kalbėjo, kad Vyriausybei trūksta žmonių, teisininkų.
Sutikau. Tai dar buvo laikotarpis, kai darbas valdžioje, naujojoje Vyriausybėje nelabai ką traukė. Niekada nedirbęs valdiško darbo, sutikęs tapti Vyriausybės sekretoriumi, radau dar sovietinį valdymo aparatą. Gal tas minusas, kad nebuvau dirbęs valdiško darbo, tapo pranašumu tuo atžvilgiu, kad nebuvau prisirišęs prie egzistuojančios struktūros, nes tuometinis valdymo aparatas, nomenklatūra buvo net galingesni už pačią Vyriausybę.
Partinio bilieto galimybės
– Jūsų nenoras kalbėti apie save atsisuko prieš jus: ar ne tai leido Viktorui Uspaskichui garsiai skelbti jus buvus Joniškio centro komiteto sekretoriumi?
– Tokie išsigalvojimai paprasčiausiai rodo, kad nėra prie ko prikibti. Žinau, kad V.Uspaskichas mano biografiją yra gerai ištyręs. Dar dirbdamas Vyriausybėje jis ieškojo, kaip mane nutildyti, nors tuo metu nebuvau valdžioje, tik kaip aktyvus pilietis reiškiau savo nuomonę, gindamas žmogaus teises.
Yra politikų, kurių kalbėjimo tiesiog nesiklausau. V.Uspaskichui esu net iškėlęs bylą ir paneigęs jo prasimanymus teisme. Vieną vienintelį kartą bandžiau jam įrodyti, kad jis negali sakyti ką užsimanęs. Tačiau kiek galima su juo ginčytis?
– Ar pagrindo V.Uspaskicho svarstymams nedavė jūsų 1983-iaisiais Joniškyje parašytas prašymas priimti į Komunistų partiją?
– Mano praeitis tam nebuvo labai palanki: kaip minėjau, turėjau nemalonumų su KGB, manęs neišleisdavo į užsienį.
Viskas buvo dėl to, kad dar besimokydamas vakarinėje mokykloje Palangoje su draugais išklijavau lapelius „Okupantai – lauk”, brolis iškėlė tautinę vėliavą.
Tačiau aš noriu išnaudoti visas galimybes, siekdamas išsakyti savo nuomonę. Vadinamosios pirminės partinės organizacijos, kurią Joniškyje įsteigėme teisininkai, vardu dariau daug pareiškimų Rusijai. Supirkau rusų kalba išleistas knygutes apie Molotovo ir Ribbentropo paktą ir pirminės partinės organizacijos vardu išsiuntinėjau Rusijos inteligentams. Teisininkų pirminės partinės organizacijos, kuriai priklausė trys žmonės, vardu prašėme susipažinti su dokumentais, kaip buvo okupuota Lietuva. Po to buvau pakviestas žurnalo „Ogoniok” žurnalistų, tačiau susitikti nepavyko – KGB užfiksavo mano atvažiavimą į Maskvą.
Narystė partijoje buvo galimybė išsakyti tai, kas mums nepatinka. Žinoma, buvome pavadinti išdavikais, bandančiais pasinaudoti Michailo Gorbačiovo atšilimu.
Dėl to laikotarpio neišgyvenu. Buvo toks laikas. O kalbant apie V.Uspaskicho skleidžiamus gandus, jog buvau partijos sekretorius, kita istorija. Tuo metu, jau pradėjus griūti sovietų santvarkai, buvo paskelbta gyventojų apklausa, ką Joniškio rajono gyventojai norėtų matyti savo vadovu, pagal tuometinę sistemą – partijos sekretoriumi. Aišku, niekas manęs nepaskyrė, bet tokiu būdu mano pavardė atsidūrė šalia pareigų pavadinimo. Matyt, apklausa užsifiksavo žmonių sąmonėje, todėl kai kurie sakė, kad aš buvau rajono sekretorius, o kartais aiškino, kad apskritai ėjau Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus pareigas.
– Esate žinomas kaip teisininkas, tačiau pirmoji jūsų darbovietė buvo Palangos priešgaisrinė apsauga?
– Taip, tai pirmoji oficiali darbovietė, nors dirbau daug kur. Tėvai sunkiai vertėsi, reikėjo padėti.
Mano tėvas buvo Antano Smetonos laikų žurnalistas. Po karo jį priėmė į laikraštį „Tiesa”. Netrukus jam buvo pranešta, kad, norėdamas dirbti toliau, turi stoti į Komunistų partiją. Tėvas atsisakė, iš darbo jį išmetė.
Pasimokęs jis tapo priešgaisrinės tarnybos pareigūnu, dirbo iš pradžių Šiauliuose, o vėliau, kai tarnyba kūrėsi Palangoje, jis ten buvo paskirtas vadovu. Mokydamasis vakarinėje mokykloje, ten įsidarbinau ugniagesiuku.
Tėvą ir mane iš to darbo išvarė, kai su draugais išklijavome lapelius „Okupantai – lauk”. Mūsų šeimą iškėlė ir iš tarnybinio buto. Aš teismuose dar bylinėjausi dėl atleidimo iš darbo. Tada nusprendžiau tapti teisininku.
Pilkasis kardinolas
– Jus, kaip politiką, žmonės ilgą laiką tapatino su Gediminu Vagnoriumi, kurio Vyriausybėje buvote kancleris. Tada kalbėta, kad esate G.Vagnoriaus pilkasis kardinolas, subrandinantis daugelį jo sumanymų.
– Jaučiau, kad yra toks požiūris. Tačiau buvo daug politinių sprendimų, kurie nepriklausė nei nuo paties G.Vagnoriaus, nei nuo jo darbuotojų. Sprendimai buvo priimami tuo metu valdančiosios Tėvynės sąjungos, daugelis jų – dar iki man ateinant į darbą. Daugelis reformų sugalvojamos ne per vieną dieną, jas svarsto partija, o aš nepriklausiau konservatoriams.
Bet jei kalbėsime apie darbą, kurį gerai išmaniau, tai yra apie teisinius aspektus, iš tiesų teko nemažai dirbti, turėjau laisvės išsisakyti. G.Vagnorius tikrai nuomonės negniauždavo vien dėl to, kad klausimas būdavo nuspręstas partijos ar Vyriausybės. Skyriausi nuo kitų tuo, kad man visai nebuvo svarbu išlaikyti einamas pareigas, nereikėjo vaidinti, todėl turėjau laisvę sakyti tiesą. G.Vagnorius, nepaisydamas, kas apie jį ką mano, leisdavo pasakyti jam tiesą į akis.
– Nebuvote Tėvynės sąjungos narys, tačiau su G.Vagnoriumi išėjote kurti Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos?
– Ta istorija yra gera pamoka bet kokiam politikui. Ji keistoka dėl to, kad G.Vagnorius apskritai nenorėjo niekur eiti. Kaip žinote, prezidentas konfliktavo su G.Vagnoriumi, kai išvarėme energetikos įmonėles, kurios iš tiesų negalėjo sukurti planuojamo elektros tilto. Kadangi konservatoriai Seime turėjo daugumą, buvo pareikšta, esą jeigu prezidentas nenori dirbti kartu, konservatorių Vyriausybė atsistatydina, o jau tada prezidentas tegu ką nori, tą ir skiria.
G.Vagnorius pasitraukė todėl, kad buvo įkalbinėjamas ir konservatorių vadovybės. Tai buvo kolektyvinis sprendimas – pasitraukti, nes prezidentas nevertina parlamentinės daugumos. Tačiau nors ir netikėjau, kad taip įvyks, viskas apsivertė – į premjero postą atėjo kitas konservatorius, Rolandas Paksas.
Taigi G.Vagnoriaus atsistatydinimas buvo nenoromis, vykdant bendrą sprendimą. Po to jis pasijuto apgautas, paskelbė kuriantis savo partiją. Bet iš tikrųjų jis, atvirai pasakius, visą laiką manė, kad skaldytis yra blogai. Toks ėjimas buvo per prievartą.
G.Vagnorius buvo labiau to laikotarpio politikas, kuris tiko reformoms, bet kuriam būtų labai sunku dabar, kai reikia išmokti laviruoti, taikstytis, atsisakyti savo nuomonės, neturėti pernelyg daug principų.
Trečias kartas
– Dirbote Vyriausybėje, tačiau anksčiau nebandėte kandidatuoti į Seimą. Paaiškėjus, kad Alytaus rajone varžysitės su V.Uspaskichu, prabilta, jog į Seimą rengėtės ne vienus metus, todėl ėmėtės skandalingiausių bylų – D.Budrevičienės, L.Pociūnienės.
– Į partinius sąrašus mane kvietė ne vieną kartą, visada atsisakydavau. Sunku patikėti, kad nuėjau į Seimą priėmęs tai kaip iššūkį konkrečiu momentu.
Iškilo tokia problema: vienas politikas, pabėgęs į Rusiją nuo Lietuvos teisėsaugos, netikėtai kandidatuoja į Seimą, kartu būdamas kitoje šalyje ir prašydamasis ten prieglobsčio. Manau, Lietuvai būtų buvusi didelė gėda, jeigu jis būtų išrinktas Seimo nariu.
Vis dėlto pirmą kartą pakviestas dalyvauti rinkimuose Dzūkijoje, atsisakiau. Reakcija buvo paprasta: du kartus bandžiau valdišką darbą, trečią kartą tikrai neisiu. Tuo labiau kad gerai žinau, kaip po pertraukos sunku atkurti advokato kontorą, kokie finansiniai nuostoliai gresia. Tokį sprendimą palaikė visi draugai ir pažįstami. „Turi savo poziciją visuomenėje ir turėk, – sakė jie. – Kam viską mesti ir eiti ten, kur žinai, kad tapsi juodas, gausi minusą savo biografijoje vien todėl, kad tapai Seimo nariu.”
Buvo lengva atsisakyti, nes mačiau vien neigiamas kandidatavimo puses. Vis dėlto vieną sunkių apmąstymų vakarą supratau ir kitą dalyką: į rinkimus neinu todėl, kad man tai visais atžvilgiais naudingiau. Tada pamaniau, kaip atrodysiu prabėgus kuriam laikui, kai išrinkus V.Uspaskichą bandysiu kritikuoti Seimą, ką atsakysiu, jei manęs paklaus, kur buvau pats, ką padariau, kad padėčiau tokios situacijos išvengti. Tai buvo vienintelis motyvas: kai supratau, kad pasirenku lengvesnį kelią, o iki šiol gyvenime taip nedarydavau.
Sutikau dalyvauti rinkimuose su keliomis sąlygomis: kad manęs, kaip teisininko, Seime neprievartautų, neverstų kalbėti ar teikti projektų, prieštaraujančių mano įsitikinimams, netrukdytų pasakyti, ką manau. Kol kas susitarimų laikomasi, nors kartais tenka daug ką padaryti vienam. Be to, matau, kad atsiranda daugiau Seimo narių, kurie tokią poziciją palaiko.
Kalbėti apie tai, kad imdamasis minėtų bylų ruošiau sau kelią į Seimą – nerimta. Tai tik parodo, kad dauguma jau nedarytų nieko gero be naudos sau. Ir vesdamas bylas girdėdavau kalbant, esą už jas gaunu milijonus – dažnai netikėdavo, kad dirbu už dyką.
txb>- Vis dėlto prieš pusę metų, paaiškėjus, kad V.Uspaskichas sieks Seimo nario mandato, daugelis jam pranašavo pergalę?
– Didžiausia V.Uspaskicho problema buvo ta, kad jis rinkimams skyrė daug pinigų. Apie tai sprendžiu iš to, kad per dieną išeidavo du, trys, penki leidiniai, nukreipti prieš mane, agituojantys už jį. V.Uspaskichas pats prisišaukė problemą, nes taip sukėlė susidomėjimą rinkimais.
Man atrodo, pagal jo taktiką, turint garantuotą tam tikrą rinkėjų skaičių – kokiu būdu V.Uspaskichas tai užsitikrino, sprendžia ir teismas, yra iškeltos bylos – jam nebuvo naudinga sukelti intrigos. Tačiau plati kampanija lėmė, kad į antrąjį turą rinkėjų atėjo daugiau nei į pirmąjį. Man buvo aišku, kad jei taip įvyks, rezultatas pasisuks mano naudai.
– Pabandėte ir patekote į Seimą. Ar taip pat nepabandysite varžytis dėl prezidento posto?
– Tikrai apie tai negalvoju. Stebiuosi, kai tokias kalbas girdžiu. Man asmeniškai atrodo, kad į tą postą reikėtų rinkti moterį.
Vieno galia
– Dažnai kalbama, kad vienas žmogus Seime nedaug ką gali nuveikti. Tačiau jūsų balsas plačiai girdėti?
– Neabejoju, kad tokių žmonių yra ir daugiau. Norint taip elgtis, reikia tvirtai žinoti, kad esi laisvas, kad gali bet kada išeiti ir dirbti kitą darbą.
Manau, tam tikra dalis Seimo narių, ypač norintieji patekti į partijų rinkimų sąrašus, automatiškai tampa labai priklausomi nuo partijų vadovybės. Susiklosto tokia grandinėlė: Seimo nariai, nors ir mato, kad kai kas blogai, turi tylėti, nes nori būti įrašyti į sąrašus, nori būti Seime. Partinė valdžia savo ruožtu nori turėti tvirtą struktūrą ir gerą frakciją Seime, todėl turi įtikti stipriesiems – tiems, kurie realiai valdo pinigus ir labai nori kištis į politiką.
Tikrai žinau, kad yra didelių verslininkų, kurie nesikiša į politiką, nors remia partijas. Tai jie daro be išankstinių sąlygų, remia pačią demokratiją. Bet yra oligarchų, kurie perka politikus, siekdami gauti didelį pelną – pavyzdžiui, iš energetikos projektų ar kitokių. Šie milijardieriai, siekiantys kontroliuoti visą valdžią – teismus, Konstitucinio Teismo viršūnes, Seimą, Vyriausybę, – rūpinasi, kad politinės partijos tinkamai elgtųsi. Taigi paprastas politikas turi pataikauti savo vadovams, šie – oligarchams, kurie užsako muziką, o dėl to gauname nelaisvus žmones, negalinčius būti principingais.
– Politikoje esate gana savarankiškas, dėl to daugeliui nepatogus. Ar jaučiate dėl to spaudimą?
– Aš įpratęs. Mano gyvenimo prasmė – elgtis teisingai kaip piliečiui, kaip teisininkui, užimti teisingą poziciją ir ją ginti. Tiesos ieškojimo logika yra geriausias dalykas, kuriam reikia atsiduoti. Tada nei tu ko bijai, nei tau reikia meluoti, neišgyveni dvilypumo jausmo. Man, pavyzdžiui, gaila kitų politikų, kurie supranta, kad kalba nesąmones, bet kalba. Kiek gali žaloti savo sielą? Paprasčiausiai, elgiesi, kaip liepia teisingumo principas, ir tada ramiai miegi.
– Stovėjote prie Lietuvos politikos kūrimo ištakų. Kas, jūsų manymu, pasikeitė per 18 metų, kad žmonės pradeda prarasti pasitikėjimą savo pačių kurta valstybe?
– Blogio priežastys akivaizdžios. Tai – pinigų valdžia, nesveikas pinigų suabsoliutinimas. Visi nori gyventi gerai, bet jei tą siekį suabsoliutini, tampi jo vergu. Man kartais gaila žiūrėti į tuos milijonierius: jie apgaudinėja, meluoja, bandydami prisidurti dar milijoną, ir tai jau primena ligą. Deja, tie ligoniai turi didelę įtaką.
Tai įvyko ir todėl, kad ilgą laiką sovietinėje sistemoje gyvenę be nuosavybės, gavę į ją teisę, metėmės be atodairos, nepaisydami nei moralinių, nei teisinių varžtų. Tuo jau primename Pietų Amerikos valstybes.
Blogiausia, kad iš pradžių dabartiniai diktatoriai buvo tik pinigų kaulytojai, o dabar kai kurie jų susikombinavę turi daugiau negu Lietuvos biudžetas. Dėsninga, kad jų kišenėse sėdi visos partijos ir visa valdžia. Dabar pasipriešinti jiems jau labai sunku. Visuomenėje reikia naujos jėgos. Bet kaip greitai susiklostys poreikis ją turėti – nežinau.
——————————————————————————–
Darius KUOLYS, Pilietinės demokratijos instituto vadovas:
Kęstučio Čilinsko atėjimas į Seimą ir jo ginama pozicija, nors jis veikia savarankiškai, gali būti visuomenės ir matoma, ir vertinama. Jeigu tokių žmonių Seimas dar turėtų dvidešimt ar trisdešimt, jo darbo kokybė akivaizdžiai kistų.
Mano manymu, K.Čilinskas akivaizdžiai griauna nuostatą, kuri išsakoma apie darbą Seime – „vienas lauke ne karys”. Jis parodo, kad už savo principus, už teisinę valstybę, už konstitucinę santvarką galima grumtis ir vienam. Tokios veiklos rezultatą mes matome.
Nesutiksiu su kalbančiaisiais, esą ankstesnė K.Čilinsko veikla buvo nukreipta savo įvaizdžiui sukurti rengiantis į Seimą. Tikrai žinau, kad šis žmogus išgarsėjusių bylų ėmėsi prašomas Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir visai negalvodamas apie politinę karjerą. Kaip žmogaus teisių gynėjas – taip, jis tapo matomas, kai niekas nesiimdavo ginti žmonių, prieš kuriuos stodavo stiprūs oligarchai, stiprios jėgos, net valstybės aparatas. Dėl to turbūt Tėvynės sąjunga ir kreipėsi į jį prašydama kandidatuoti prieš Viktorą Uspaskichą.