Patinka dirbti, ne vergauti

Darbdavių ir darbuotojų santykiai Lietuvos įmonėse neretai tampa konfliktiški, šalims nerandant bendros kalbos. Darbuotojai buriasi į profesines sąjungas ir tikisi, kad pagerės jų darbo sąlygos bei atlyginimai.

„Apie tai, kad prekybos centrų darbuotojų interesai yra neginami, kalbama dažnai, ypač per didžiąsias šventes. O dar prisiminkime ir „Iki” kasininkių streikus bei tinklų savininkų reikalavimą darbuotojams pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartis. „Iki” prekybos tinklo darbuotojai, priklausantys profesinei sąjungai, jau gali lengviau atsidusti – pagal sąjungos įstatus, įmonė juos galės atleisti iš darbo tik gavusi profesinės sąjungos sutikimą”, – teigiama Lietuvos darbo federacijos (LDF), kurios nare tapo „Iki” tinklo darbuotojus jungianti naujoji profsąjunga, pranešime.

Pranešama, kad iki šiol darbuotojai nesijautė nei ramūs, nei drąsūs – profesinė sąjunga neva kurta slaptai, bijant darbdavių reakcijos.

„Dirbu už kelis”

Vienoje sostinės parduotuvėje „Ikiukas” dirbanti ir į naująją profsąjungą įstojusi Božena LŽ guodėsi, kad jos atliekamų darbų apimtis neatitinka gaunamo atlyginimo. „Esu skyriaus vedėja, uždirbu 1200 litų, o turiu ne tik skyriumi rūpintis – dirbu už kelis ir atlieku man nepriklausančius darbus, tarkime, priimu prekes, jas kraunu ir iškraunu, o už papildomus darbus papildomų pinigų negaunu”, – pasakojo ji.

Paklausta, kodėl pretenzijų nereiškė asmeniškai, pašnekovė teigė bijojusi darbdavių, o suvienijus darbuotojų jėgas tai padaryti esą bus lengviau.

Kitos „Iki” tinklui priklausančios parduotuvės direktorė, taip pat tapusi profesinės sąjungos nare, pasakojo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties nepasirašiusiems jos vadovaujamos parduotuvės darbuotojams buvo daromas spaudimas, pavyzdžiui, neišmokami visi priedai prie atlyginimų. „Įmonė tapo lojali savo klientams, tačiau labai nelojali savo darbuotojams”, – mano pašnekovė.

Kumštis – ne pirštas

Valdas Vidugiris, naujosios profsąjungos pirmininkas, LŽ teigė, kad nuo šiol prekybos tinklo darbuotojai drąsiau galės reikalauti geresnių darbo sąlygų ir darbo užmokesčio.

„Mums dirbti patinka, mes remiame vienas kitą, norime dirbti, tačiau norime, kad mūsų darbas būtų vertinamas, nenorime vergauti. Profsąjunga jau yra kumštis, o ne pirštas”, – sakė jis.

Pasak pašnekovo, paskutinis lašas, paskatinęs darbuotojus burtis, buvo pasiūlytos pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartys, pagal kurias darbdavys didžiulę finansinę atsakomybę užkrautų ant darbuotojų pečių.

„Individualią materialinės atsakomybės sutartį pasirašėme įsidarbindami ir atsakomybės nevengiame. Tačiau kodėl turime būti atsakingi, tarkime, už nuostolius, kurie patiriami dėl neišparduotų prekių, pasibaigus jų galiojimo laikui. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis pagal Darbo kodeksą galima sudaryti tik esant kolektyvinei darbo sutarčiai, kurios ir sieks naujai įkurta organizacija. O ši sutartis yra galima tik tada, kai yra darbuotojų taryba arba profsąjungos. Iki šiol nei vieno, nei kito nebuvo”, – būtinybę steigti profsąjungą grindžia V.Vidugiris.

Įstatymas sau, teismų praktika – sau

Naujosios profesinės sąjungos narių darbdaviai – bendrovės „Palink”, valdančios prekybos tinklą „Iki”, atstovai, naujienos nekomentuoja, tačiau sutikti su darbuotojų argumentais nenori.

„Palink” komunikacijos direktorius Tomas Vaišvila LŽ tvirtino, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis neprieštarauja įstatymams, bet jos nekomentavo, pavadinęs tai „vidiniais dokumentais”.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisininkai LŽ aiškino, kad nagrinėdami bylas teismai priėmė sprendimus, pagal kuriuos visiškos materialinės atsakomybės sutartį galima pasirašyti ir nesant kolektyvinės sutarties. Tad nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties buvimas nesant kolektyvinei sutarčiai prieštarauja Darbo kodeksui, tai esą atitinka teisminę praktiką ir įstatymo pažeidimo nėra.