Gaujos iššūkis priimtas

Policijos kepurė, pamesta sprunkant iš nusikaltimo vietos, tapo savotišku šios bylos simboliu. Kauno policijos tyrėjas, pagal kurio operatyvinę informaciją prasidėjo šios grupuotės demaskavimas, pripažintas metų sekliu. Į teisiamųjų narvą vos tilpę gaujos nariai surengė kontrataką – policija išgavo parodymus, naudodama psichologinį šantažą ir net brutalų smurtą. Viską užbaigė vakarykštis teismo nuosprendis.

Jau 2 kartus teistas 36 metų Žydrūnas Lekavičius, tiek pat teistumų turintis jo 24 metų brolis Artūras, po kartą teisti 23 metų Mindaugas Maslauskas ir Marius Čebelis, jau 3 akistatas su Temide turėjęs 27 metų Darius Romanovas ir 2 kartus teistas 25 metų Erlandas Palukaitis buvo kaltinami dviem vidury baltos dienos įvykdytais įžūliais plėšimais bei itin žiauriu nužudymu. Dar dvi su šios gaujos vadeiva Ž.Lekavičiumi siejamos bylos tebetiriamos – aukų, užkastų miške bei paupyje, palaikai jau rasti. Nuo atpildo bandęs slėptis M.Čebelis pargabentas iš Anglijos. A.Lekavičius sulaikytas Šiaurės Airijoje.

Plėšti – be treningų.
Nusikaltimų kamuolys pradėjo vyniotis, Kauno vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjui Olegui Novikovui gavus informacijos, kas įvykdė ginkluotą Savanorių prospekto parduotuvės, prekiavusios geros kokybės kvepalais ir drabužiais, apiplėšimą. Ji nusiaubta vieną vėlyvą 2005 metų vasario rytą.

Šiam nusikaltimui gaujos vadeiva Ž.Lekavičius pritaikė tradicinį scenarijų. „Patrauklų objektą” jam nurodė nenustatyti asmenys, kuriems, bendrininkų teigimu, atiteko didžioji grobio dalis. Visų nusikaltimo dalyvių vaidmenys kruopščiai suskirstyti iš anksto: kas pasiskolins grobiui reikalingą mikroautobusą ir nuveš juo į nusikaltimo vietą, kas vaidins pirkėjus, kas bus tas, kuris netikėtai įsiverš, ir tai bus signalas ir „pirkėjams” prisidėti prie išpuolio. Boso logika buvo paprasta – smogikų vaidmenį turėjo atlikti tarp nusikaltimų darymo privačioje apsaugoje dirbantys M.Čebelis ir M.Maslauskas. Pastarajam jo kikbokso treneris buvo priklijavęs Čiako pravardę.

Kad parduotuvės darbuotoja įsileistų juos kaip savininko pažįstamus (buvo dar nedarbo valandos), plėšikams liepta apsirengti tvarkingai – jokiu būdu nedėvėti treningų. „Trijų iš karto pardavėja neįsileis – tik du, – buvo įsitikinęs gaujos vadeiva. – Trečiasis pabels į duris vėliau.”

Viskas įvyko pagal iš anksto suplanuotą scenarijų. Nesutrukdė ir netrukus pasirodęs parduotuvės savininkas. Jis taip pat buvo sumuštas, surištas pardavinėjamais kaklaraiščiais ir, užmetus ant galvos striukę, po ja pripurkšta dujų. Kol įsibrovėliai rinkosi prekes, vyriškis jautė į nugarą įremtą ginklo vamzdį. Kaimyninio soliariumo darbuotoja, pas kurią išsipančiojęs jis atbėgo pagalbos, spėjo įsidėmėti dalį iš nusikaltimo vietos sprunkančių plėšikų automobilio numerio.

Turėjo uniformas

Šilainiuose gyvenantis senovinių pinigų kolekcininkas sulaukė tų pačių plėšikų po kelių mėnesių. Apie 11 val. į jo duris paskambino du policininkai.

Ir šiam nusikaltimui, kurio auka gaujai taip pat nurodyta, kruopščiai rengtasi. Prieš dvi savaites Ž.Lekavičius paprašė M.Maslausko nuotraukos – rengiamam policininko pažymėjimui. Manoma, kad tam panaudotas paprasčiausias spalvotas spausdintuvas.

Viena iš prielaidų, iš kur gautos uniformos, – jos nupirktos iš buvusių policininkų. „Ar mažai tokių, kurie atleidžiami už girtavimą, o panešiotos jų uniformos paliekamos buvusiems savininkams, nes nėra kur jų dėti?” – dalijosi su LŽ savo prielaidomis kaltinimą šioje byloje palaikęs Kauno apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroras Virginijus Sokolovas.

Vienam gaujos nariui dieną prieš liepta išsiaiškinti, koks laiptinės, kurioje gyvena auka, lauko durų kodas. Jis kitą dieną ir įleido į daugiabutį policininkų uniformomis pasipuošusius bendrininkus. Šie prisipažįsta, kad jiems buvo gėda taip „apsitaisius” eiti per kvartalą, todėl ant uniforminių švarkų apsivilko striukes, o kepures nešėsi krepšeliuose.

Kartu su jais į aukos laiptinę įleistas ir trečias gaujos narys. Šis pasislėpė už lifto. Dar vienam buvo prisakyta budėti gatvėje ir, jeigu pasirodytų tikroji policija, skubiai skambinti plėšti nuėjusiems bendrams.

Sugebėjo pasipriešinti

Apiplėšto buto savininkas prisimena, kad paprašius „pareigūnų”, teigiančių, kad nori jį apklausti, pažymėjimo, vieno iš jų rankos keistai drebėjo. O ir „dokumentas” buvo ne laminuotas, bet įdėtas į atverčiamą knygelę. Nepaisant to, jie įsileisti.

Įeidami į vidų, pagal išankstinį scenarijų, svečiai neuždarė durų. Netrukus pro jas įsiveržė prie lifto slėpęsis bendrininkas.

Manoma, kad kolekcininkui buvo parengtas pats žiauriausias likimas – jį bandyta apsvaiginti kojų spyriais į galvą. Tačiau vyriškis sugebėjo pasipriešinti.

Ne pėsčia pasirodė ir tuo metu namuose buvusi jo paauglė dukra. Per grumtynes su vienu iš įsibrovėlių ji išdaužė virtuvės langą. Tačiau kaimynai nesureagavo. Tada paauglė sugebėjo ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų ir išbėgti į balkoną. Jos pagalbos šauksmą kaimynai išgirdo. Šiems sujudus, plėšikai pabėgo.

Vienas įsibrovėlių, kurio užduotis buvo paimti sekcijoje laikomus monetų albumus, per tą skubėjimą paėmė ne tuos. Jis paliko nusikaltimo vietą, iššokdamas pro šio buto pirmajame aukšte balkoną. Vienas iš jo bendrininkų, kilus sumaiščiai, paliko nusikaltimo vietoje ne tik policininko kepurę, bet ir maišelį su savo striuke.

Išgavus paslaptis nužudytas

Nepraėjus nė mėnesiui Aleksote pasigesta dar vieno monetų kolekcininko. Jis vertėsi automobilių gabenimu iš užsienio.

Kolekcininkas buvo Ž.Lekavičiaus vaikystės draugas. Nuspręsta sulaukti, kol jam pavyks pelningas sandoris. Lemtinga tapo 15 tūkst. eurų suma.

Pagal išankstinį Ž.Lekavičiaus planą verslininkas įviliotas į vieno gaujos nario butą, kurį šis nuomojosi iš tetos. Neva „mielai praleisti laiko su gražia mergina”. Tačiau vietoj jos verslininko laukė Ž.Lekavičiaus gaujos nariai. Jis surištas ir kankintas tol, kol pasakė savo namų slėptuves. Kvalifikacija „itin žiauriai” šiam nusikaltimui pritaikyta dėl naudoto plaktuko ir ylos.

Slėptuvės tą pačią dieną iškraustytos. Pasinaudota iš aukos atimtais raktais. Lyg į vandenį dingo ir automobilis „Mercedes Benz”, kuriuo verslininkas atvažiavo į savo žūties vietą. Viską iškvotus, jis buvo pasmaugtas elektros laidu.

Su nužudytojo palaikais pasielgta pagal „daktarų” nusikalstamos grupuotės mėgstamą, operatyvininkų duomenimis, scenarijų. Išrengtas nuogai, jis apipiltas kalkėmis ir užkastas Nemuno šlaite ties Marvele. Vėliau aukos drabužiai ir turgaus maišas, kuriame jis vežtas į paskutinę kelionę, sudeginti.

Liko neįmintų mįslių

Pradėjus gilintis į gaujos veiklą, už 50 metrų nuo šios kapvietės rasta dar viena. Čia buvo palaidotas tais pačiais 2005 metais be žinios dingęs brolių Lekavičių motinos sugyventinis.

Nusikaltimas dar tebetiriamas, tačiau pareigūnai neslepia: „Šiais laikais viskas daroma dėl pinigų.” Dar viena su gaujos vadeiva siejama kapvietė atkasta Kazlų Rūdos miškuose. Nustatyta, kad tai – 1997 metais dingęs seniesiems „daktarams” priskiriamas Iliodoras Popovas, pravarde Popas. Mikroautobusas, kuriuo jis išvažiavo į mirtį, buvo rastas sudegintas pakaunės miške.

Ar ir Popas buvo apipiltas kalkėmis, neaišku – rasti tik kaulų fragmentai. Juose aptikta sužalojimų, kuriuos galėjo palikti kulkos.

Ž.Lekavičiui, kai dingo Popas, buvo 26 metai. Jo jaunesniajam broliui bei kartu teisiamiems šio draugams – po 13-17 metų.

Kaltė versta velioniui

Prasidėjus teismui, gaujos nariai ėmė keisti parodymus. Ir tie, kurie buvo deklaravę nuoširdų prisipažinimą. Dabar visi ėmė tvirtinti, kad jiems vadovavo Renatas K., jis netikėtai mirė 2005 metais vasaros ir rudens sandūroje. Susmuko ant vienų Žaliakalnio laiptų.

Neva šis turėjo ir pagalbininką – stambų vyruką, kurio jie nepažįsta. Apie juos anksčiau tylėjo, nes taip liepė kriminalistai. Pasak teisiamųjų, jiems grasinta, kad jeigu prabils apie Renatą, šio mirtis bus „prikabinta” kaip dar vienas nužudymas.

Vieni teigė, jog buvo mušami, kad duotų reikalingus parodymus, tačiau arba negalėjo atpažinti savo skriaudikų, arba atsisakė juos nurodyti. Kiti – kad, davus reikiamus parodymus, jiems žadėta padėti išsisukti nuo bausmės. O vienas net pasakojo, kad buvo nuvežtas pareigūnų į mišką, kur ant galvos jam uždėtas polietileninis maišas ir „pravestas profilaktinis pokalbis”.

Pagal šiandieninius Lietuvos įstatymus prisiekti, kad teisme sakys tik tiesą, nes gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, privalo tik liudytojai. Kaltinamiesiems leidžiama gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Gynybos būdas verčiant kaltę mirusiesiems – klasikinis. Kauno rajono apylinkės teisme posėdžių sekretore dirba Ž.Lekavičiaus sugyventinė. Ji atleista nuo parodymų davimo teisme, nes pareiškė priskirianti save kaltinamojo šeimos nariams.

Teismo verdiktas

Net 5 iš 6 kaltinamųjų prokuroras V.Sokolovas siūlė 20 metų laisvės atėmimo bausmę. Tik M.Čebeliui – 17 metų. Nėra duomenų, kad jis su M.Maslausku tiesiogiai susiję su verslininko, kurio butą apkraustė, nužudymu.

M.Maslauskas, nusikaltimo metu nelegaliai dirbęs naktinio klubo „Los Patrankos” apsaugoje, būdamas suimtas, nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme už vieno kliento sumušimą. Subendrinus šią ir siūlomą bausmes, ir jam paprašyta 20 metų.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, pirmininkaujama Arūno Paštuolio, pasiuntė Ž.Lekavičių už grotų 20 metų, A.Lekavičių – 19-ai, M.Maslauską – 18-ai. D.Romanovui ir M.Čebeliui skirta po 17 metų laisvės atėmimo. E.Palukaičiui – 13 metų. Atsižvelgta į tai, kad pastarasis serga nepagydoma liga – epilepsija. Nužudyto kolekcininko dukrai ir sugyventinei iš jų priteista po 50 tūkst. litų patirtai neturtinei žalai atlyginti.