Albaniją vertėtų atrasti ne vaikštinėjant sostinės Tiranos gatvėmis, o važinėjant po šalį.
Albanijos sostinė Tirana pasitinka ne itin svetingai. Naujame, iščiustytame Motinos Teresės oro uoste išlipęs iš lėktuvo iš karto patenki į griežtą pasieniečių priežiūrą. Keturios iš penkių kabinų, skiriančių nuo Tiranos, skirtos Albanijos piliečiams. Viena – užsieniečiams. Šių diduma, tad nenuostabu, kad nusidriekia ilgiausia eilė. Gudresniuosius, mėginančius prasmukti per kitus postus, budrūs policininkai kaipmat grąžina atgal į „teisingą” eilę.
Vietoj atsakymo – nuoširdi šypsena
Ilgai vartęs lietuvišką pasą ir pasidomėjęs, ar tai pirmas vizitas šioje šalyse, pasienietis galop įspaudžia antspaudą ir nusiunčia į netoliese įsikūrusį kioskelį sumokėti 10 eurų. Suprask, už įvažiavimą į šalį, nes ten sėdinti moteris tegali ištarti „ten euros” ir į bet kokį klausimą atsako nuoširdžia šypsena ir žodeliu „please”. Susimokėję išeiname į laukimo salę, kurioje modernių parduotuvių fone laukia minia nesiskutusių taksistų, bandančių vos ne prievarta įsivilioti į automobilį. Susiradę bankomatą, mėginame pasiimti šiek tiek vietos pinigų. Pasirodo, galima ir lekomis (vietinė Albanijos valiuta; 100 lekų – maždaug vienas euras), ir eurais. Atsiskaityti – taip pat, kaip patogiau.
Netoliese stovi „nusibaigęs” autobusas, ant jo šviečia užrašas „Tirana”. Pirštais išsiaiškinę su vairuotoju susiderame dėl kainos. Tenka palaukti kone valandą, kol keleivių prisirenka artipilnis autobusas. Užbliauna albaniška muzika ir pajudame. Muzikos ritmas panašus į turkišką, tačiau tarp albaniškų žodžių vis pasigirsta „Britney Spears”, „baby” ir panašūs žodeliai. Riedame visai pakenčiama autostrada, kurios tiesimo darbus finansavo JAV, tad ji gerokai skiriasi nuo daugumos siaurų, purvinų ir duobėtų Albanijos kelių, kuriais vos darda į griuvenas panašūs kiniški sunkvežimiai.
Pakelėse, ant namų stogų, stulpų plevėsuoja Albanijos ir JAV vėliavos. Amerikiečiai čia išties mėgstami.
Eismo chaosas
Atvykus į miestą į akis krinta chaotiškas transporto judėjimas. Net jeigu šviesoforai sankryžoje įrengti, jie tiesiog neveikia arba į juos niekas nekreipia dėmesio. Mašinos nardo po purvyną, pėstieji vikriai zuja tarp jų, stabdydami keleivinius mikroautobusus net iš kitos gatvės pusės. Pasirodo, tereikia užmegzti su vairuotoju akių kontaktą, ištiesti dešinę ranką delnu į priekį ir giliai įkvėpus perbėgti gatvę.
Kiekvienas albanas privalo vairuoti „mersedesą” – tai prestižo reikalas! Naujesnių mažai kas gali įsigyti, tad tenkinasi ir dvidešimties, ir trisdešimties metų senumo automobiliais. Beje, iki 1989-ųjų Albanijoje nebuvo nė vieno privataus automobilio; tokią privilegiją turėjo tik partijos vadai ir vadukai.
Vairavimo tradicijos irgi stulbina – atrodo, kad už vairą ir stabdžius automobilyje svarbesnis garso signalas. Kita vertus, jis labai reikalingas, kai nori įspėti iš šalutinio kelio išlindusio automobilio vairuotoją.
Albanai pasakoja, esą kai į šalį buvo leista įvežti lengvuosius automobilius iš užsienio, keletą metų pakakdavo policijos skyriuje sumokėti penkis JAV dolerius, ir mašina būdavo įregistruojama – važiuok kiek tinkamas. Kai taip buvo dalijami vairuotojo pažymėjimai, kokios eismo kultūros galima tikėtis?
Visi keliai veda į aikštę
Visos pagrindinės Tiranos gatvės susibėga didžiulėje aikštėje, pavadintoje garsaus kovotojo už Albanijos autonomiją nuo Osmanų imperijos Skandebergo vardu. Tai ir yra sostinės centras.
Miesto plane tai atrodo dailiai, bet turistams, kuriems rekomenduojama apsistoti pagrindiniame, daugiau kaip dešimtmetį statytame daugiaaukščiame viešbutyje Tirana International, per automobilių spūstis ne visada lengva įveikti gatvę ir apžiūrėti aikštės centre esantį Skandebergo paminklą.
Skandebergo aikštė, palyginti su visa sostine, atrodo solidžiai: Et’hem Bey mečetė, Liaudies meno muziejus, įvairių konfesijų religiniai centrai, Nacionalinė biblioteka, ministerijų ir kitų valstybinių įstaigų pastatai. Bet tik vienoje iš visų į aikštę „atsiremiančių” gatvių aptiksite normalų šaligatvį ir veikiančius šviesoforus. Šioje gatvėje dar nuo komunistinių laikų įsikūrusios ministerijos ir vyriausybinės institucijos. Pažioplinėti įdomu.
Pasukus truputį nuošaliau galima gerokai išsigąsti: jokių šaligatvių, duobėta, purvina, tamsu. Tokiose vietelėse nesijauti saugus net ir su kompanija.
Pagrindinėje prekybos gatvėje taip pat labai dažnai nėra elektros. Prie kiekvienos parduotuvės dūzgia didesnis ar mažesnis generatorius, įjungiamas tik atėjus svarbesniam klientui. Keistai atrodo televizorių ir kitos buitinės technikos parduotuvė, kurios pardavėjas klientų laukia sėdėdamas prie žvakės. Arba turguje mėsą pardavinėjantis albanas, kurio prekės laikomos… neveikiančiame šaldytuve.