Į prisikėlimą veda maži stebuklai

Kiekvieno mūsų vaikystės Velykos kitokios, bet brangios ir stebuklingos. Iš mažų dienų išplaukęs jų vaizdas – lyg nostalgiškas velykinis atvirukas. Graži diena mums išaušo – šį sekmadienį vėl tarsime šiuos viltingus žodžius.

„Didžiojo tridienio pamaldos – brangiausi vaikystės prisiminimai, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – spindinčiomis akimis taria Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas, kunigas Lionginas Virbalas.

Su juo kalbamės apie didįjį gamtos ir žmonių gyvenimo virsmą.

– Kodėl mums tokios svarbios Velykos?

­– Tai įvairiopa šventė, bet visų pirma tai Prisikėlimo, Kristaus prisikėlimo šventė. Visa Didžioji savaitė yra esminių žmogaus gyvenimo momentų suvokimas, prisimenant Kristaus gyvenimą. Jame viskas kartu: ištikimybė ir išdavystė, buvimas su draugais ir vienišumas, teismas ir neteisybė, gyvybė ir mirtis. Ir galiausiai – viltis. Tai – prisikėlimas. Tai kažkas, ką gali duoti tik Dievas. Tai viltingas atgimstančio gyvenimo laukimas. Čia šventės esmė. Šis metas paženklintas ir ligomis, mirtimi, nuodėme, pykčiu, trapumu, egoizmu, visu kuo. Ir kaip mažas prisikėlimas, kaip maži stebuklai yra jautrumas, gerumas, susitaikymas, pagalba, kaip atgimimo ženklas – supanti atgyjanti gamta. Todėl išgyvename Velykų džiaugsmą ir Velykų viltį.

– Bet mes – nuo nusivylimo kenčianti visuomenė. Daugelis netekę tikėjimo ir Dievu, ir apskritai savimi, gyvenimu.

– Dvasiniame gyvenime reikia viską pasiekti pačiam – atrasti, patirti, pasiimti. Yra dalykų, kurie padeda – šeima, tėvai, ta aplinka, kurioje augome, iš kurios paveldėjome tradicijas, vertybes, žinias. Krizė ima grėsti, kai mažiau gauname iš šeimos, kai tėvai nesijaučia tvirti, daug ko negali perduoti vaikams. Aplinka ne visuomet yra palanki gauti atgaivą širdžiai. Dažnai remiamasi tuo, kas labiau apčiuopiama, materialu. Bet to maža. Lieka nepasitenkinimo jausmas. Per Velykas krikštijami suaugusieji. Tai irgi tam tikras vertybių atradimo ženklas.

– Lietuva įnikusi į vartojimą, ir šventove neretai tampa prekybos centras. Ar Bažnyčia neapleidžia dvasios atgaivos?

– Bažnyčia daro tai, ką ir visuomet. Su savo šventėmis, apeigomis lydi žmogų nuo jo gimimo iki mirties. Ji puoselėja pagalbos, artimumo, meilės siekius. Bažnyčia – ne tik vieta, kur žmonės ateina, pasimeldžia ir išeina. Tai buvimas kartu. Žmonės susitinka, susigyvena ne tik pamaldose. Suburia, pavyzdžiui, įvairios rekolekcijų grupės. Susirinkusieji meldžiasi, medituoja, kalbasi. Daugeliui tai tiesiog atradimas, nes jie tikėjimą įsivaizdavo kaip poterių sukalbėjimą, Dievą – kaip esybę, kurios reikia bijoti, kuri nubaus už blogus darbus. Žmones sušildo asmeninis ryšys, suvokimas, kad yra Dievas, kuriam rūpi į pasaulį atėjęs žmogus.

Tokia Bažnyčios veikla nėra masiškai afišuojama. Gal reikia ir mums, Bažnyčios atstovams, muštis į krūtinę, kad mūsų kaltė, jog nenueiname pas tuos žmones, kurie norėtų mus išgirsti, o apsiribojame tais, kurie patys ateina.

– Mūsų aplinkoje yra daug netiesos, nuopuolio ženklų. Kaip atpažinti blogio veidą, kaip jį įveikti?

– Reikia jautrumo, įsiklausymo į save. Jei nieko nepaisydamas vien griebi gyvenimą, tada ir neatpažįsti blogio. Bet yra momentų, kai stabteli, susimąstai – kodėl aš gyvenu, ką aš gero padariau, o kam suteikiau skausmo. Dvasinis augimas yra lėtas. Tai kelias, kuriame gali paklysti, bet reikia ryžtis keltis vėl, koreguoti savo gyvenimo kryptį. Velykos duoda tokią viltį. Gyvenimo pergalės prieš mirtį. Tikintis žmogus mato daug tamsos ženklų, bet tai nėra paskutinis dalykas, kuris laukia. Yra viltis.

– Sakoma, kad reikia išmokti džiaugtis kiekviena diena. Kaip?

– Reikia nedaug – sutikau žmogų, kuris šypsojosi, išvydau pražydusią gėlę, kažkas pavyko – ir tuo džiaugiuosi. Tai tarsi maži, skaidrūs akmenukai, kurie susideda į spalvingą gyvenimo mozaiką.

– Ar mūsų gyvenime reikalinga kančia?

– Be kančios praslystum paviršiumi. Ji leidžia išgyventi daug gilau ir patirti dalykus, kuriais gali džiaugtis. Jei kančią keiki, ji tave palaužia, sužlugdo. Ir tikintis, ir netikintis patiria kančią. Bet prasmę tikintis suvokia stipriau. Gal atramą suranda ir netikintys žmonės, bet tikėjimas labiau sustiprina ir suteikia jėgų.

– Kokios, jūsų nuomone, šiuolaikinę visuomenę labiausiai graužiančios bėdos?

– Kiek kiekviename mūsų yra teisingumo, nuoširdumo, sąžiningumo, tiek sveika ir mūsų visuomenė. Labai pasigendu mūsų visuomenėje savanorystės. Mes pernelyg uždari tam tikrame egoistiškame rate. Kol kitam nenusišypsau, neištiesiu rankos – ir kitas neatsiveria, kažko bijo. Pasigendu, kas jungtų, vienytų, padėtų kitiems plačiausia prasme. Lietuvoje dirbti veltui, labdaringai dar nėra įprasta.

– Vadinasi, pokyčiai mūsų visuomenėje pernelyg lėti?

– Gėris, blogis ir jų kova – amžina. Ir visai nesvarbu, kada žmogus gyveno – prieš du tūkstančius ar penkiasdešimt metų. Žmogus ribotas ir netobulas, jį kankina tos pačios problemos.

– Ar įmanoma gyventi nenusižengiant nė vienam iš Dešimties Dievo įsakymų?

– Arba yra tiesa, arba nėra. Truputį negali būti. Nėra kito kelio. Sau pačiam reikia pasakyti, kas yra tie dalykai, dėl kurių negali leistis į kompromisus.

– Bet yra atgaila, kad klydai?

– Pripažindamas savo kaltę žmogus ją įvardija ir susivokia, susitaiko su Dievu. Atlikęs išpažintį ir priimdamas atleidimą jis ryžtasi ateityje gyventi kitaip. Išpažintis visada nukreipta ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Kad žmogus nevilktų senų kalčių tarsi akmenų maišo ant kupros ir kad turėtų jėgų, drąsos eiti į priekį.

– Velykos ir yra tokia diena.

– Ypatinga diena, bet jei išgyveni visumą. Tikra šventė negali trukti dvi valandas ar dieną. Šventė yra tada, kai jai rengiesi, ją išgyveni. Ėjimas į ją – tai gavėnia, paskui Didžioji savaitė, Didysis tridienis. Jei per Didįjį penktadienį, per kančią ir mirtį žvelgdamas į kryžių, per kapo tylą ir vienišumą ateini į Velykų rytą, tada ši šventė džiugins pilnatve ir bus tikra.

– Kokios bus jūsų Velykos?

– Bendruomenėje, kurioje gyvenu. Kaip kasmet, Didžiojo tridienio pamaldos Šv.Kazimiero ir Šv.Jonų bažnyčiose. Dalyvausiu kaip vertėjas Didžiojo penktadienio ir Velykų dienos transliacijose iš Vatikano per televiziją, paskui lauks Velykų pusryčiai su man brangiais žmonėmis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.