Pagal praėjusių metų rudenį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos užsakyto tyrimo paskelbtus rezultatus net 85 proc. Lietuvos gyventojų laiko save religingais ir priskiria kokiai nors religinei grupei. Tačiau tik 8 proc. vaikšto į maldos namus dažniau nei kelis kartus per mėnesį, o 50 proc. į bažnyčią užsuka tik kartą per metus ir rečiau arba per didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas.
Tad matome stebinantį kontrastą tarp deklaruojamo ir praktikuojamo religingumo. Viena vertus, sakoma, kad tikima Dievą, kad religinės, krikščioniškos vertybės yra pamatinės, kita vertus, vengiama reguliariai lankyti religines apeigas, įsipareigoti bendruomenės gyvenimui, įsitraukti į labdaros, socialines iniciatyvas. Vis labiau plinta įsitikinimas, kad religija turi būti „patogi”, nepririšti prie kokios nors bendruomenės ir neužkrauti kokių nors įsipareigojimų.
Tokie lietuviško religingumo tyrimai tampa simptomiški, nes atskleidžia ne pačias gražiausias mūsų visuomenės, mūsų pačių savybes. Lietuvos visuomenėje esama gilaus skilimo tarp to, kas sakoma, ir to, kas daroma. Tai reiškia, kad homo sovieticus mentalitetas net praėjus beveik dvidešimčiai nepriklausomybės metų tebėra gajus. Juk Karlas Marxas komunistinę visuomenę vaizdavo paprastai: „šiandien daryti viena, rytoj kita, rytą medžioti, popiet žvejoti, vakare užsiimti gyvulininkyste, pavalgius kritikuoti kaip nori…” Jokios atsakomybės ir įsipareigojimų, patogu, gera ir gražu.
Todėl neverta stebėtis, kad Seimo, Vyriausybės nariai prieš pradėdami eiti savo pareigas prisiekdami noriai į pagalbą kviečiasi Dievą (nors gali praleisti frazę „Tepadeda man Dievas”), o vėliau Dešimt Dievo įsakymų mikliai pakeičia savais. „Niekada nepraleisk progos paimti kyšį ir taip garbinti tik Mamoną”, „Mylėk tik save patį”, „Karštai geisk Lietuvos žemės ir jos saugomų teritorijų”, – šį politikų dekalogą galėtume sėkmingai tęsti. Tik nevertėtų dėl jo piktintis, – juk jie yra anų 75 procentų, kurie skelbiasi esą religingi, bet beveik nieko bendra su tikrąja religija neturi, atspindys.
Tad galėtume sakyti, kad Velykos, kai į bažnyčias suplūsta minios žmonių, yra šio fasadinio religingumo demonstravimas. Ir vis dėlto, kad ir koks išoriškas jis būtų, tačiau lieka atviras klausimas: kas veja šiuolaikinį lietuvį ateiti uždegti žvakės prie Velyknakčio laužo ar Velykų rytą dalyvauti Prisikėlimo procesijoje? Juk paprastam Nyderlandų ar Prancūzijos gyventojui net į galvą nešautų tokia mintis.
Nepaneigsi, kad egzistuoja tradicija taip elgtis, kad savo kužda neapibrėžiama pareiga ar nepažįstamos ateities baimė. Taip, nūdienos žmogus išgyvena nepasitikėjimą institucijomis, tarp kurių įsikomponuoja ir Bažnyčia, jis bijo, skausmingai reaguoja į viską, kas, atrodytų, kėsinasi į jo laisvę, jis tikėjimą supriešina su protu. Tačiau jis negali savyje uždusinti Slėpinio poreikio.
Jėzaus Nazariečio istorija su savo viltimi dvelkiančia ir slėpininga pabaiga provokuoja bent trumpam kilstelėti žvilgsnį į kitokius akiračius. Jie mūsų dabarčiai, kasdienybei, rutinai suteikia sakralumo atspalvių. Svarstydamas krikščionybės atneštą naują kokybę žmonijai, dar būdamas kardinolu, Josephas Ratzingeris rašė: „Naują pavidalą įgijo ir vilties bei dabarties tema: dabartis ritasi Prisikėlusiojo, pasaulio, kuriame Dievas bus visa visame kame, link. Tačiau kaip tik tai reikšmingą bei vertingą daro ir dabartį, nes ji jau dabar yra persunkta Prisikėlusiojo artumo, o mirtis nebeturi paskutinio žodžio.” Nesvarbu, kas būtume, ką darytume ir į kurią statistinę skiltį apklausose būtume įrašyti, šis artumas mus lydi, net jei jo ir neįsisąmoniname ar juo abejojame.