Tikėtina, kad dėl energetinių poreikių skirtumo ateityje Šiaurės ir Pietų kolizija Europos Sąjungoje bus kur kas svarbesnė negu Vakarų ir Rytų.
Praėjusią savaitę Briuselyje buvo karšta nuo Europos Sąjungos (ES) valstybių aukščiausių pareigūnų forumų: kovo 10-ąją apšilimą padarė šalių narių užsienio reikalų ministrai, o 13-14 dienomis į Europos Vadovų Tarybą susirinko prezidentai ir premjerai.
Per tą trumpą laiką aptartos gana įvairios temos. Su džiugesiu galiu konstatuoti, kad tarp jų, regis, nebebuvo kovos su pasauliniu terorizmu, o ši mantra po 2001-ųjų būdavo privaloma per tarptautinius vakariečių forumus. Norisi tikėti, jog Vakarų vadovai atsipeikėjo patys ir galbūt nustos kvaršinti galvas piliečiams dėl smulkių (nors ir labai agresyvių) kriminalinių grupuočių veiklos bei imsis rimtų tarptautinės politikos klausimų, tokių kaip energetika, aplinkosauga ir kylančios Rytų despotijos – Kinija, Rusija.
Prieštaringa ES pozicija
Lietuviams, be abejo, aktualiausias Europos Tarybos darbotvarkės klausimas buvo apsirūpinimas energija. Oficiali ES vadovybės pozicija lyg ir graži – iki 2020 metų mažinti energijos šaltinių, kurie itin teršia aplinką (akmens anglys, naftos produktai, gamtinės dujos), vartojimą ir didinti atsinaujinančių energijos šaltinių (saulė, vėjas, vanduo, biokuras) bei branduolinės energijos dalį bendroje energetinėje sistemoje.
Tačiau tikrovė primena George’o Orwello „1984-uosius”, nes tiesioginiai veiksmai kažkaip įtartinai neturi nieko bendra su oficialia pozicija. O joje kalbama apie dujų suvartojimo mažinimą, bet visu smarkumu tiesiami milžiniški dujotiekiai „NordStream” ir „SouthStream” iš Rusijos. Ten pat kalbama apie branduolinės energetikos plėtojimą, tačiau Europos Komisijos pozicija Ignalinos ir Kozlodujaus atominių jėgainių atžvilgiu primena Šiaurės Korėjos diplomatijos stilių.
Kam trukdo branduolinė energetika?
Toks požiūris neatrodo labai protingas, kai būtent branduolinė energetika yra vienintelė alternatyva naftai ir dujoms, nes mažinti energijos vartojimo niekas neketina, o saulė, vėjas bei vanduo, net ir labai stengiantis, gali padengti tik nedidelę dabartinio nesaikingo energijos vartojimo dalį.
Eurobiurokratai, kaip ir jų žemesnieji kolegos Lietuvoje, nemato jokio reikalo aiškinti, kodėl jie taip nusistatę prieš Rytų Europoje veikiančias atomines elektrines. Paprastai apsiribojama paaiškinimu, neva tos jėgainės nesaugios. Tačiau jeigu jos iš tikrųjų nesaugios, kodėl nebuvo uždarytos nedelsiant? Kodėl Ignalinos AE paliekama ramiausiai dirbti dar daug metų, apie jokius pavojingus incidentus nieko negirdėti, bet 2010-ųjų sausio 1-ąją elektrinė staiga gali sprogti, todėl ją reikia uždaryti dieną prieš tai? Toks paaiškinimas neįtikina. Kur kas labiau tikėtini finansiniai šio klausimo aspektai. Pagrindiniai būtų du. Pirmiausia – aktyvi „Gazprom” lobistinė veikla (et, vadinkim daiktus tikraisiais vardais – politikų papirkinėjimas). Pastarųjų metų skandalai Lietuvoje parodė, kad ši veikla yra išties įspūdingo masto, o buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio karjera – kad ir Vakarų politikai nėra sunkiai paperkami. Taigi „Gazprom” gana lengvai gali suburti chorą eurobiurokratų, žvaliai skanduojančių apie nesaugias Rytų Europos elektrines.
Kitas merkantiliškas aspektas būtų toks – jei Ignalinos AE pastatė sovietai, vadinasi, iš jos nieko neuždirbo Prancūzijos kompanijos. Todėl jėgainę reikia uždaryti, o prancūzai tegul stato naują ir
uždirba pinigėlių. Aišku, viešai to niekas nedeklaruoja, bet kitąsyk didieji politikai netyčia ką nors prasitaria. Pavyzdžiui, kai tik buvo prabilta per viršūnių susitikimą apie transporto priemonių taršos mažinimą, ponia Angela Merkel tuoj mūru stojo už savo šalies kompanijas, kurios gamina galingesnius, taigi ir labiau teršiančius automobilius.
Viduržemio sąjunga prieš energetinę vienybę
Oficialiai ES deklaruoja siekį formuoti bendrą energetinę politiką, tačiau Vokietija visiškai nekreipia dėmesio į šešių ES šalių interesus ir drauge su Rusija tiesia povandeninį dujotiekį. Ne mažiau keistai bendros energetikos politikos fone atrodo tradiciškai destruktyvios Prancūzijos iniciatyva kurti Viduržemio sąjungą. Kol kas grupės iniciatoriai rišliai nepaaiškino, kam tokia sąjunga reikalinga. Tačiau labai tikėtina, kad viena takoskyrų, kuri žymės Viduržemio sąjungos specifinius interesus, bus energijos išteklių klausimas, nes pietinėse valstybėse tų išteklių poreikis nepalyginti mažesnis negu Šiaurėje – ten vien būsto šildymo sezonas trunka 6-7 mėnesius.
Suprantama, toks energetinių poreikių skirtumas neišvengiamai lemia prieštaravimus, tad ateityje, tikėtina, Šiaurės ir Pietų kolizija Europos Sąjungoje bus kur kas svarbesnė negu Vakarų ir Rytų. Viduržemio sąjungą, be abejo, palaikys ir Rusija – jai Europos energetinė vienybė visai ne prie širdies. Techniškai tai nebus sunku, nes dauguma Viduržemio jūros valstybių (Prancūzija, Italija, Graikija, Kipras) jau seniai linkusios pataikauti Rusijai, o Vokietijos kanclerė, likus vos kelioms dienoms iki ES viršūnių susitikimo, net nepasidrovėjo pasikonsultuoti su Vladimiru Putinu. Po šių konsultacijų ponia Merkel nedelsdama pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija yra NATO nepageidaujamos. Per patį susitikimą kanclerė aktyviai palaikė Viduržemio sąjungos idėją.