Savo teisių nežinantys automobilininkai – lengvas draudimo bendrovių grobis
Jei manote, kad sumokėję kelis šimtus litų už draudimo polisą nusipirkote ramybę – klystate. Net jei dėl incidento kaltas kitas vairuotojas, pakliuvus į avariją veikiausiai nepavyks išvengti rūpesčių ir nuostolių. Patirtis rodo, kad pastarųjų dydis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip gerai nukentėjusysis žino savo teises. T. y. kaip gerai yra įsigilinęs į draudimo verslo esmę apskritai ir paties sudarytos sutarties sąlygas konkrečiai.
„Ratams” savo patirtį atskleidusios kaunietės „draudimo dienoraštis” tai patvirtina su kaupu.
Kasdienybės akibrokštai
Patirtos žalos atlyginimo išieškojimo epopėja prasidėjo, kai vieną vakarą važiuojant iš darbo jaunas vairuotojas atsitrenkė į mano automobilio užpakalinę dalį. Laimei, automobilis buvo apgadintas palyginti nedaug. Užregistravusi įvykį policijoje, galėjau važiuoti toliau. Tačiau galvos skausmas nesumažėjo – per tris darbo dienas turėjau kreiptis į kaltininko draudimo bendrovę „BTA draudimas”, kad nustatytų patirtą žalą, ir galiausiai rasti laiko daužto automobilio remontui.
Draudimo bendrovė dirba tik darbo dienomis, nuo 8 iki 17 val. Vadinasi, į ją turėjau važiuoti savo darbo laiku, t. y. per pietus arba vogčiomis – kad nesužinotų mano viršininkai.
Pakeliui į draudimo bendrovės biurą ramybės nedavė mintis – aš esu nukentėjusioji, tačiau kažkodėl turiu verstis kaip išmanau, sukti galvą, kad remontas nekainuotų daugiau, nei išmokės draudikai. Apskritai, kodėl aš, o ne avariją sukėlęs žmogus turi rūpintis žalos atlyginimu ir mindyti draudimo bendrovės slenksčius? Girdėjau, kad užsienyje žalos atlyginimo procedūra yra tvarkoma toje draudimo įmonėje, kurią pasirenka pats žmogus, o vėliau draudimo įmonės tarpusavyje sprendžia pinigų išieškojimo klausimus. Deja, automobilį buvau apdraudusi „Kasko Eko” draudimu, todėl jokios pagalbos nesulaukiau.
Pusvalandį palaukus eilėje žalų atlyginimo ekspertas apžiūrėjo automobilį, surašė apgadintas detales ir galimus remonto darbus. Po to pasiūlė važiuoti į savo arba draudimo bendrovės siūlomą servisą, kad meistrai apskaičiuotų detalių ir remonto darbų kainą.
Kainos galvosūkis
Kad įvertintų žalą, kreipiausi į servisą, kurio paslaugomis naudojausi anksčiau. Čia nustatė, kad detalės ir remontas kainuos 2800 litų. Sąmatą išsiuntė draudimo bendrovei. Po kiek laiko sulaukiau eksperto skambučio. Jis paaiškino, kad su siūloma suma nesutinka ir pasiūlė 1000 litų mažesnę remonto kainą.
„Ką man daryti?” – paklausiau draudimo bendrovės atstovo. Jo atsakymas buvo trumpas: „sumokėkite kainos skirtumą arba remontuokite automobilį mūsų siūlomame servise”.
Patarimu nepasinaudojau, nes buvau įsitikinusi, kad su bendrove sutartį pasirašęs servisas stengsis viską padaryti kuo pigiau ir nesirūpins kokybe. Galiausiai susitarėme: mano pasirinktas servisas kainą nuleido iki 1800 litų. Tačiau liko neaišku: ar draudimo įmonė mėgino priversti taisyti automobilį būtent jų servise, ar manasis servisas dirbtinai padidino kainą, nes žinojo, kad draudimo įmonės linkusios išmokėti mažiau, nei prašoma.
Avansas ar kompensacija?
Draudimo bendrovės atstovo pasiteiravau, kada bus pervesti pinigai. Atsakė, kad sumokės tada, kai bus suremontuotas automobilis ir pateiksiu sąskaitą. Nustebau: vadinasi už remontą turėsiu mokėti iš savo kišenės, o paskui laukti draudimo įmonės pinigų?
„Juk esu nukentėjusioji, kodėl dar turiu galvoti iš kur skolintis pinigų remontui?” – klausiau draudiko. Tačiau šis pakartojo ką jau buvo sakęs – tvarkant automobilį draudikų nurodytame servise, pačiam pinigų mokėti nereikės.
Kad „BTA draudime” tokia pinigų išmokėjimo praktika, patvirtino ir pažįstami, kuriems bandžiau pasiguosti dėl rūpesčių. Tačiau rankų nenuleidau. Nusprendžiau išsiaiškinti, kodėl vienos draudimo bendrovės nukentėjusiesiems išmoka pinigus vos tik suderinus remonto sąmatą ir nereikalauja nešti sąskaitų, o man gali tekti leisti savo pinigus.
Paskambinusi į Draudimo priežiūros komisiją sužinojau, kad turiu teisę reikalauti išmokėti pinigus iki remonto – tereikia draudimo įmonei parašyti prašymą. Apsidžiaugusi vėl skambinu draudimo ekspertui. Šįkart kalba su juo buvo keistai trumpa. Vos tik išpoškinau: „skambinau į Draudimo priežiūros komisiją”, jis nesispyriodamas patvirtino, kad turiu teisę gauti pinigus iki remonto.
Tą pačią dieną įteikusi raštišką prašymą atlyginti žalą, pasiteiravau, kiek reikės laukti. Žalų atlyginimo ekspertas pažadėjo, kad per dvi savaites pinigai bus pervesti. Po savaitės pamačiau, kad pinigai jau mano sąskaitoje.
Pagalba gali būti kitokia
Išaušus dienai, kai turėjo būti pradėtas automobilio remontas, vėl pradėjau galvoti, kaip reikės savaitę ar dar ilgiau verstis be automobilio. Gal ir apsieičiau be mašinos, tačiau kiekvieną dieną reikia nuvežti vaiką į toli nuo namų esantį lopšelį ir parvežti iš jo.
Galime iš namų išeiti anksčiau ir naudotis viešuoju transportu, tačiau norėdama vaiką pasiimti laiku – vėliausiai iki 18 val., turiu kone valandą anksčiau išeiti ir iš darbo. Kas man suteiks tokią privilegiją visą savaitę?
Garsiai sprendžiant šį galvosūkį kažkas pasiteiravo, kodėl nereikalauju iš draudimo bendrovės suteikti man galimybę naudotis kita transporto priemone. Vėl paskambinau Draudimo priežiūros komisijai. Jos teisininkė paaiškino, kad iš tiesų galiu reikalauti atlyginti žalą už tai, kad laikinai netekau transporto priemonės. Tiesa, pašnekovė pripažino, kad už tai išsireikalauti pinigų pavyksta nedažnai. Mat reikia įrodyti, kad nukentėjusysis neturėdamas automobilio patiria materialinių nuostolių. Pavyzdžiui, jei automobilis naudojamas darbo reikalais ir pan.
Nepaisant prognozių, vis tiek nusprendžiau išmėginti laimę. Paskambinau „BTA draudimo” Kauno regiono skyriaus vadovui ir ištariau stebuklingus žodžius: skambinau į Draudimo priežiūros komisiją, kokios mano teisės.
Atsiliepęs vyras paaiškino, kad pakaitinių automobilių jų įmonė nukentėjusiesiems neduoda. Jis pripažino, kad turiu teisę prašyti padengti išlaidas už kito automobilio nuomą, tačiau beveik nesuteikė vilčių, jog toks prašymas bus išpildytas.
„Prašykite kaimynės, kad parvežtų vaiką iš darželio”, – esą realesnį sprendimo būdą pasiūlė draudimo įmonės atstovas. Galiausiai jis patarė skambinti į jo bendrovės būstinę Vilniuje, žalų atlyginimo skyrių, ir net davė atsakingos darbuotojos mobiliojo telefono numerį.
Atsiliepusi mergina išklausė mano pasakojimo ir, žinoma, sužinojo, kad skambinau į Draudimo priežiūros komisiją. Pašnekovė pasiteiravo automobilio valstybinio numerio ir pažadėjo paskambinsianti vėliau tą pačią dieną. Nesulaukusi žadėto skambučio pavakare vėl surinkau tą patį numerį. Draudimo įmonės atstovė pasiteisino, kad mano byla perduota specialistui ir šis dar tą pačią dieną susisieks su manimi.
Man paskambino mergina dar po dienos ir paaiškino, kad man padėti daugiau niekuo negali: pinigai už remontą man jau išmokėti, o kitokio pobūdžio žalą turėjau įvardyti tvirtinant automobilio remonto sąmatą.
Taigi, dabar žinau, kad kitą kartą reikalaujant žalos atlyginimo reikės įvertinti ne tik remonto išlaidas, bet ir kitus nepatogumus. Svarstau, ar nereikėtų prašyti atlyginti ir moralinės žalos? Juk daužto ir suremontuoto automobilio vertė mažesnė nei to, kuris niekad nebuvo patekęs į eismo įvykį.