Mėginu prisiminti, ar per aštuoniolika nepriklausomybės atkūrimo metų buvo Kovo 11-oji, kad šalies prezidentas netartų sveikinimo žodžio – ne politikams, o tautai – iš Seimo tribūnos. Gal tik tą 2004-ųjų pavasarį, kai iki Rolando Pakso nušalinimo buvę likęs tik mažiau nei mėnuo, sveikinimo kalbą jis perskaitė keliomis dienomis anksčiau, vis dėlto išdrįsęs įžengti į nepriklausomybę atkūrusių signatarų dvasia dar alsuojančius Seimo rūmus.
Kas šįmet taip patarė V.Adamkui – sutikti rinktinius, taigi labai savus, svečius iškilmingo priėmimo tarpduryje, bet neiti į Seimą, nepriimti iškilmingos karių rikiuotės, nepaspausti pro atitvarus ištiestų piliečių rankų. O gal bijota, kad tų rankų iš viso nebus?
Argumentas, kad šalies vadovas skubėjo, bet niekaip nespėjo į šaltą Lietuvą, pakilęs nuo saulės įkaitintos Meksikos krantų, toks pats beviltiškas, kaip ir daugelis iš prezidentūros pastaruoju metu ataidinčių išsisukinėjimų.
Manyti, kad prezidentas sąmoningai nusprendė nekalbėti apie tautos dvasinį pakilimą ir moralinius kriterijus iš Seimo tribūnos, pats nebūdamas tikras savo veiksmų teisingumu, turbūt būtų pernelyg drąsu. Juk Lietuvoje labiau priimta kaltinti aplinką – arba tuos, kurie mėgina rasti tiesą, – tik ne save patį.
O gal šalies vadovą išgąsdino vien teorinė galimybė, kad Seimo tarpduryje kas nors vis dėlto ryšis ir paklaus – tai kaip ten buvo, prezidente? Kiek Viktoro Uspaskicho vergų suaukotų litų kainuoja pilietybė, skirta ne už nuopelnus tautai, o už pagalbą atsikratant skolų? Išlaisvinanti tą dieną, bet supančiojanti ilgiems metams?
Ką tokiu atveju atsakytų prezidentas? Kad tai – sena 2003-iųjų istorija, o tie, kurie domisi, kaip ir už ką jo fondo, dengusio milijonines rinkimų skolas, kasoje atsirado kėdainiškių suaukoti tūkstančiai, yra provokatoriai. Taip jau paskelbė panašaus finansavimo patirties turintys Gedimino Kirkilo socialdemokratai? Ar vėl pakartotų nepasidomėjęs, kokiais pinigais remtas jo patekimas į valdžią, – tuo esą rūpinosi komanda?
Jau kurį laiką Lietuvoje gyvuoja teisiųjų grupė, kurios sprendimus ir poelgius reikalaujama priimti besąlygiškai plojant katučių. Jos simbolio vaidmuo skirtas prezidentui V.Adamkui – duok Dieve, jam to nesuprantant. Drįstantieji suabejoti vienu ar kitu klano žingsniu – ar parduodant Lietuvos energetiką prekybos monstrui, ar suteikiant Lietuvos pilietybę dosniam piniguočiui iš Rusijos – tampa antivalstybiniu gaivalu. Tuo, kuris eina prieš valstybininkus. Jau kurį laiką, lyg karalius Saulė, skanduojančius: valstybė – tai aš.
Tokia padėtis, atrodo, tenkina ne tik klano pašonėje besišildančius, bet ir teoriškai opozicijoje esančius veikėjus – nors daugelis jų, padėję ranką ant Konstitucijos, prisiekė tarnauti ne grupei, o tautai. Įvyks eiliniai rinkimai, vieną grupę pakeis kita, teisuolio estafetė iš vienų pereis kitiems. Keleriems metams – iki dar vieno apsikeitimo.
Dabartiniai valstybininkai dar mojuoja V.Adamkaus vėliava. Jiems ant kulnų lipa kiti – vėl garbinantys R.Pakso stabą.
Krikščionybės tūkstantmetį tuoj švęsianti Lietuva, regis, taip ir neatsikratė stabmeldystės. Ypač, kai ją vilioja dosniai paauksuoti dievai.