Harlemas (Haarlem) yra nedidelis Olandijos miestas, žinomas visų pirma nemariosios Nyderlandų tapybos gerbėjams. Jo pavadinimas įamžintas Niujorke. Tai Niujorko dalis, XX a. pirmojoje pusėje pagarsėjusi vadinamuoju Harlemo Renesansu – džiazu, choreografija ir literatūra, kuri leido naujai suvokti ir atrasti unikalią afroamerikiečių kultūrą. Šį laikmetį puikiai pavaizdavo Frensis Fordas Kopola (Francis Ford Coppola) savo filme „Medvilnės klubas” („Cotton Club”).
Niujorko Harlemas mini laikus, kada XVII a. Niujorkas dar buvo olandų Naujasis Amsterdamas, vėliau atiduotas britams mainais į Surinamą. Niujorkas savo dalių pavadinimais įamžino olandišką miesto praeitį – ne tik Harlemu, bet ir Bruklinu. Juk pastarasis yra ne kas kita kaip suanglintas olandų miesto Broikleno (Breucklen) pavadinimas.
Būtų galima pašmaikštauti, jog gimė Niujorkas, o olandų kalba netapo JAV ir pasauline kalba, nusileidusi anglų kalbai kartu su olandų pralaimėjimais britams dėl įtakos JAV. Bet XX a. devintajame dešimtmetyje po genialiojo Johano Kraifo (Johan Cruyff) „Ajakso” generacijos olandų futbolas atgimė ir apsivainikavo pergale 1988 metų Europos čempionate – tai įvyko visų pirma dėka surinamiečių kilmės olandų futbolininkų Franko Raikardo (Frank Rijkaard) ir Rudo Gulito (Ruud Gullit), neužmirštant, žinoma, ir ne surinamiečio, bet dėl to ne mažiau įstabaus puolėjo Marko van Basteno (Marco van Basten). O kur dar Aronas Vinteris (Aron Winter), Edgaras Davidsas, Patrikas Klaivertas (Patrik Kluijveert) ir kiti puikieji Surinamo kilmės talentai…
Senasis Harlemo miestas yra nuostabi vieta patirti Mažosios Europos grožį. O man, olandų Aukso amžiaus kultūros gerbėjui, kuris būtų buvęs laimingas, jei būtų gimęs XVII a. Nyderlanduose ir ten nugyvenęs savo gyvenimą, Harlemas yra privaloma kultūrinės piligrimystės vieta.
Aikštė – kaip paveiksle
Kaip ir pridera klasikiniam Europos miestui, Harlemo simbolinis centras sutampa su katedra ir turgaus aikšte. Juk miestas ir prasideda arba kartu su bendra kulto vieta, arba su turgaus aikšte, arba su gynybine pilimi.
Nuostabu, kad Šv.Bavono bažnyčia (Grote Kerk), pastatyta tarp 1390 ir 1520 metų, yra šalia turgaus aikštės ir miesto rotušės – tai tiesiog tobulai sukoncentruotas miesto centras. Priešais didingą bažnyčią stovi paminklas Lorensui Kosterui (Laurens Coster), kuriam olandai priskiria knygų spausdinimo išradimą.
Turgaus aikštė leidžia patirti visą olandiško turgaus džiaugsmą. Visos olandiško sūrio „Gouda” (tariama „chauda”) atmainos – senas sūris, jaunas sūris, sūris su žolelėmis, kmynais. Garsieji olandiški vafliai. Kepta šviežia žuvis – kibelingas.
O užvis nuostabiausia yra olandiška silkė, kurią turguje parduoda kartu su smulkintais svogūnais. Silkę reikia paimti už uodegos, panardinti ją į svogūnus, išvolioti juose ir tada jau valgyti tiesiai nuo galvos. Komentuoti šitą malonumą jo nepatyrusiems yra tiek pat beprasmiška, kaip komentuoti Franso Halso tapybą jos nemačiusiems.
Šv.Bavono bažnyčia ir miesto aikštė beveik nepakito nuo XVI a. – tuo labai lengva įsitikinti. Pakanka žvilgtelėti į miesto vaizdus, kuriuos tapė Harlemo dailininkai, F.Halso mokiniai, taip pat ir jo brolis Dirkas Halsas (1591-1656). Katedra ir turgaus aikštė atrodo taip, kaip ir prieš 350 metų.
F.Halso miestas
Harlemas – tapytojų miestas. Tariame Delfto vardą ir iškart jį siejame su Janu Vermejeriu Delftiečiu (Jan Vermeer van Delft, 1632-1675) ir Piteriu de Hochu (Pieter de Hooch, 1629-1684). Tariame Leideno vardą ir iškart prisimename Luką Leidenietį (Lucas van Leyden, 1494-1533), Leidene gimusį ir ilgokai jame gyvenusį Rembrantą (Rembrandt, 1606-1669), taip pat ir jo pirmąjį mokinį Cheritą Dau (Gerrit Dou, 1613-1675). Tariame Harlemo vardą ir jis mums iškart primena didįjį portretistą Fransą Halsą (1582/3-1666) bei jo mokinius, Harlemo šv.Luko gildijos narius. Šv.Luko gildija Harleme jungė pripažintus meistrus. Šv.Lukas buvo laikomas tapytojų globėju – iš čia ir daugelis olandų meistrų religinio turinio paveikslų, kuriuose kartu su Madona arba visa šventąja šeima buvo tapomas ir šv.Lukas.
Harlemo, kaip tapytojų miesto, šlovė yra tiesiogiai susijusi su F.Halso gyvenimu ir kūryba. Jis gimė Antverpene, Flandrijoje, bet kai miestas atiteko ispanams 1585-aisiais, F.Halso tėvai flamandai nusprendė išvykti į Olandiją ir 1591 metais atsikėlė į Harlemą. Nugyvenęs ilgą gyvenimą šiame mieste, F.Halsas ne tik tapo pirmuoju didžiu XVII a. olandų tapytoju, bet ir į naujas aukštumas pakėlė portretinę tapybą.
Žvelgiant į šio genialaus portretisto darbus F.Halso muziejuje Harleme (jo muziejus yra įkurtas pastate, kuriame anksčiau buvo Harlemo senelių namai – jų gyventojus F.Halsas dažnai tapė, o ir pats ten praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus, gaudamas kuklią Harlemo miesto stipendiją), pagauni save galvojant, jog F.Halsas aplenkė savo laikmetį kokiais dviem šimtais metų.
Ypač aštriai šitą išgyvenau žiūrėdamas į 1611 metais F.Halso tapytą Jakobo Zafijaus (Jacobus Zaffius) portretą. Tai katalikų dvasininko portretas, tapytas tais metais, kada katalikybė buvo įstatymais uždrausta Nyderlanduose, bet niekas nepersekiojo nei kunigų, nei tikinčiųjų, ir pro pirštus žiūrėjo į jų pamaldas. Šis portretas yra ištisa nauja estetinė programa. Gimsta ne tik naujas menininkas. Gimsta naujas menas. Ne veltui jo spontanišką potėpį taip aukštai vertino prancūzų impresionistai – pavyzdžiui, Klodas Monė (Claude Monet) laikė F.Halsą vienu iš pačių didžiausių savo įkvėpėjų.
F.Halso amžininkai, kurie pagal ano meto standartus buvo puikūs tapytojai, savo matematiniu tikslumu ir meistryste atrodo tiesiog anachroniški ir neįdomūs palyginti su jų amžininku F.Halsu. Pavyzdžiui, XIX a. impresionistai kaip savo vėliavą iškėlė F.Halsą, J.Vermejerį, Rembrantą, Juditą Leister (Judith Leyster), bet jiems visiškai neįdomus atrodė savo precizika kažkada Europą žavėjęs Cheritas Dau. Tai neabejotina meno pasaulio tiesa – modernumas juk anaiptol nėra chronologinė kategorija. Veikiau tai gebėjimas derinti kanoną ir improvizaciją, tradiciją ir spontaniškumą.
Ypač stiprų įspūdį F.Halso muziejuje palieka milžiniškų grupinių portretų ciklas „Šv.Jurgio karininkų draugijos puota” (1616). Žiūrėdamas į karininkų veidus, jų pasitikėjimo savimi kupinas povyzas, stiprybę ir optimizmą, suvoki, kokie žmonės sukūrė didingą Olandų respubliką.
Harlemo tapytoja
Vienas stipriausių išgyvenimų Harleme – Juditos Leister atradimas. Nuoširdžiai maniau, kad stebiu paties F.Halso paveikslą, bet staiga savo nuostabai pamačiau J.Leister pavardę (1609-1660). Ji buvo vienintelė moteris, priimta į šv.Luko gildiją.
Nuo 1629 iki 1633 metų ji studijavo F.Halso dirbtuvėje ir dirbo kartu su juo, o 1633-iaisiais įstojo į gildiją. Tapytojo duktė ir fenomenalių gabumų piešėja dar vaikystėje J.Leister neilgai realizavo savo dievišką dovaną. Jos likimas daug pasako apie moters situaciją net ir moderniausioje ano meto visuomenėje.
Vaikus, muzikantus, kasdienio gyvenimo scenas ir autoportretus tapiusi žanrinės tapybos virtuozė J.Leister ištekėjo už kito F.Halso mokinio Jano Minsės Mulenaro (Jan Miense Molenaer) ir išvyko su juo į Amsterdamą. Jos vyras ten gavo daugiau užsakymų, bet pati Judita, pagimdžiusi tris vaikus, tapė vis mažiau ir galų gale visiškai liovėsi.
Mano įsitikinimu, geras žanrinis tapytojas J.M.Mulenaras vis dėlto ir iš tolo neprilygo savo genialiai žmonai. Bet tokie jau buvo ano meto vyro ir moters socialiniai vaidmenys.
Palikimas pasauliui
F.Halsas turėjo ir daugiau garsių mokinių – nė neminint savo tapyti mėginusių vaikų, kurių šiandien niekas nebeprisimena. O jų jis turėjo 10 – bet genialaus tėvo vaikams visada yra skirta skausminga dalia likti tėvo šešėlyje, jei jie sumano eiti jo keliu. Tiesa, pasaulis žino ir prisimena jo brolį, rimtą tapytoją Dirką Halsą.
Bet tarp F.Halso tikrųjų mokinių, greta J.M.Mulenaro ir J.Leister, buvo ir puikusis žanrinis tapytojas, tikras kaimo smuklių gyvenimo atvėrėjas Adrianas van Ostadė (Adriaen van Ostade), ir Filipsas Vouvermanas (Philips Wouwerman), ir nepakartojamas valstiečių girtavimo bei muštynių smuklėse tapytojas Adrianas Brauveris (Adriaen Brouwer), kuriuo žavėjosi pats Rembrantas.
Leonidas Donskis