Kas pančioja prezidentą V.Adamkų?

Šalies vadovas Valdas Adamkus priima jau ne pirmą sprendimą, kuris apstulbina už jį balsavusius ir jį remiančius Lietuvos žmones. Gali būti, kad tokios pozicijos šaknys siekia dar pirmąją prezidento kadenciją. Tada V.Adamkaus padaryti žingsniai gali neleisti jam laisvai atsikvėpti iki šiol.

Pozicija ginant susikompromitavusį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Arvydą Pocių, nenoras geriau suvokti metus Lietuvą krėtusio saugumo skandalo esmę, pribloškiantis veto dėl KGB rezervo karininkų įstatymo, pagaliau – vis dar karštai diskutuojamas sprendimas uždegti žalią šviesą bendrovei „Leo LT” kurti, nors ekspertai, politikai ir tūkstančiai piliečių protestuoja. Tai tik keletas pastaruoju metu Lietuvos žmones nustebinusių ir nuvylusių prezidento V.Adamkaus žingsnių.

Ar šalies vadovas, prieš ketverius metus žadėjęs į politiką grąžinti moralės sampratą, atkurti pasitikėjimą pagrindine valstybės institucija, tokius sprendimus priima visiškai savarankiškai? O galbūt jais suinteresuoti užkulisių veikėjai turi svertų, kurie gali paveikti šalies vadovo apsisprendimą?

Prieš kelerius metus Lietuvos žiniasklaidoje mirgėjo pranešimų apie pirmosios kadencijos paskutinėmis dienomis V.Adamkaus padarytą sprendimą, nedarantį garbės šalies vadovui. Tačiau oficialios institucijos, užuot atlikusios išsamų ir objektyvų tyrimą, į tai reagavo mirtina tyla. LŽ grįžo prie tos patikimų dienraščių paskelbtos, o ne kur nors specialiųjų tarnybų archyvuose įslaptintos informacijos, ir savarankiškai pradėjo tikrinti faktą po fakto. Ir savo nuostabai įsitikino, kad visi jie pasitvirtino.

Milžiniška skola

2003-iųjų pradžioje, pasibaigus Lietuvos prezidento rinkimų antrajam turui, paaiškėjo, kad V.Adamkaus kampanijai išleista kur kas daugiau pinigų nei surinkta. Prezidento pareigas tada ėjusio V.Adamkaus rinkimų skola siekė 1,2 mln. litų. Kaip žinoma, tąkart jis pralaimėjo Rolandui Paksui, kuris vėliau buvo nušalintas per apkaltą. Tuometinė V.Adamkaus rinkimų štabo vadovė Ona Volungevičiūtė pranešė, kad skola bus perduota V.Adamkaus fondui, nes per mėnesį po rinkimų turi būti uždarytos specialiosios, tik rinkimų kampanijai skirtos sąskaitos.

Remiantis oficialiais pranešimais, V.Adamkui pirmąją kadenciją einant prezidento pareigas metinis jo fondo biudžetas siekdavo vos kelis tūkstančius, kartais – kelias dešimtis tūkstančių litų. Tuos pinigus pervesdavo pats V.Adamkus, taip pat fondo steigėjai, tarp kurių yra žinomų politikų ir verslininkų.

Netrukus buvo prabilta, kad dalį rinkimų skolos – daugiau kaip 400 tūkst. litų – V.Adamkui per jo fondą padėjo padengti Darbo partijos lyderis, Kėdainių verslininkas Viktoras Uspaskichas. Spėliones dar labiau sutvirtino V.Adamkaus fondo administratorių tvirtas ryžtas neatskleisti aukotojų pavardžių. 2006-aisiais, kai įtarimų debesys pradėjo ypač tirštėti, fondui vadovavęs artimas V.Adamkaus bendražygis Raimundas Mieželis pažadėjo žiniasklaidai suteikti laukiamos informacijos, tačiau netrukus spaudoje publikuotame viešame pareiškime buvo įvardyti tik fondo tikslai ir steigėjai.

Išsamus aukotojų sąrašas visuomenei iki šiol taip ir nebuvo pateiktas. Fondo atstovai atsimušinėjo, esą abejonių keliančią 521,9 tūkst. litų paramą suteikė „įvairūs privatūs asmenys”. Oficialioje ataskaitoje nurodyti tik 6 fiziniai asmenys, paaukoję fondui nuo 143 litų iki 312 tūkst. litų.

R.Mieželis nuolat tvirtina, kad norint paskelbti kitas pavardes pagal tuo metu galiojusius įstatymus reikėtų gauti 90-100 žmonių sutikimą. To daryti esą neketinama.

Paskutinės minutės dekretas

Neskelbiami aukotojai ir aplinkybės, kodėl jie nutarė jau po pralaimėtų rinkimų paremti V.Adamkų, yra raktas, leidžiantis atskleisti daugelio dabartinių šalies vadovo sprendimų motyvus.

Tuo metu, po pralaimėtų prezidento rinkimų, V.Adamkaus komanda aktyviai leidosi ieškoti pinigų. Prezidento aplinkos žmonių teigimu, su V.Uspaskichu susisiekė dešinioji V.Adamkaus ranka R.Mieželis. Dėl 400 tūkst. litų paramos susitarta greitai. Už tai paprašyta vienos „paslaugėlės” – Lietuvos pilietybės „geram žmogui”.

Toliau įvykiai klostėsi vis didesniu pagreičiu. Kaip rodo LŽ turimi dokumentai, 2003 metų vasario 18 dieną prezidentą V.Adamkų, kuriam dirbti buvo likusios vos aštuonios dienos, pasiekė Rusijos piliečio Mansuro Sadekovo rusų kalba rašytas prašymas suteikti Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Šį asmenį, Rusijos verslininką ir tuo pat metu – meistrą V.Uspaskicho įmonėje Kėdainiuose, rekomendavo pats „darbiečių” lyderis ir jo kolegos.

Gautą M.Sadekovo prašymą iškart, vasario 19-20 dienomis, „palydėjo” avansas – į V.Adamkaus fondą buvo pervesta 200 tūkst. litų iš Vilniaus banko Kėdainių ir Panevėžio filialų. Aukotojai – dešimtys V.Uspaskicho įmonių darbuotojų, kurie, pasirodo, tą pačią dieną suvokė savo simpatijas rinkimus pralaimėjusiam prezidentui ir nusprendė jį paremti 1-10 tūkst. litų sumomis. Iš oficialių dokumentų matyti, jog tada šie asmenys gaudavo minimalų atlyginimą.

Vasario 24-ąją, likus vos dviem dienoms iki naujojo šalies vadovo R.Pakso inauguracijos, prezidentas V.Adamkus dekretu Nr. 2073 suteikė M.Sadekovui Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Tuometiniuose oficialiuose pranešimuose teigiama, kad paskutinis tą kadenciją V.Adamkaus vadovautos Pilietybės komisijos posėdis įvyko dar vasario 6 dieną. Per jį nutarta pilietybę suteikti 13 užsienio piliečių, bet M.Sadekovo pavardės tarp tų asmenų nebuvo. Ar prezidentas V.Adamkus suteikė M.Sadekovui Lietuvos pilietybę neturėdamas Pilietybės komisijos pritarimo?

Prezidentūra šią savaitę LŽ taip ir neatsakė, ar priimant sprendimą suteikti pilietybę M.Sadekovui Pilietybės komisija buvo susirinkusi papildomai. Prezidento atstovai perdavė, kad Pilietybės grupė nusiuntė paklausimą į archyvą, tačiau ten vyksta remontas, tad surinkti reikiamą informaciją užtruks.

Tik pasirašius dekretą, kitą dieną, V.Uspaskicho įmonių darbuotojus vėl ištiko masinis dosnumo V.Adamkui priepuolis. Vasario 25-28 dienomis V.Adamkaus fondą iš Kėdainių ir Panevėžio pasiekė likusi 200 tūkst. litų parama. Už paslaugą buvo atsiskaityta.

Paslaptingas pilietis

Pirmoji informacija apie šį sandėrį žiniasklaidą pasiekė tik 2006-ųjų vasarą. Tuo metu pasirodė ir aukotojų sąrašai, ir duomenys apie Lietuvos piliečiu tapusį M.Sadekovą.

Kaip žinoma, būtinas rekomendacijas siekiant pilietybės išimties tvarka šiam Rusijos piliečiui, Rusijos bendrovės „Volga-Petrolium” generaliniam direktoriui ir koncernui „Vikondos kapitalas” priklausančios įmonės „Vikstata” meistrui, suteikė pats V.Uspaskichas ir tuometiniai jo partiečiai – europarlamentaras Arūnas Degutis bei Seimo narys Vladimiras Orechovas.

Kad tai buvo grynas formalumas arba skubos darbas, byloja rekomendacijų tekstas – visų trijų beveik identiškas, rašytas tartum vieno žmogaus, o ir tas nepasivargino pasukti galvos. „Tarp visų verslininkų, su kuriais man teko bendradarbiauti ir bendrauti, ypatingą vietą užima Mansuras Sadekovas. Tai vienas geriausių ir perspektyviausių verslininkų, kokius man teko sutikti. Tai žmogus, turintis daug gerų žmogiškų savybių: sąžiningumą, padorumą, užuojautą”, – siūlydamas M.Sadekovui suteikti Lietuvos pilietybę išimties tvarka rekomendacijoje 2003 metų vasario 18-ąją rašė V.Uspaskichas. Taip pat tvirtinta, kad M.Sadekovo verslo plėtojimas mūsų šalyje „turėtų teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai”. Panašus tekstas – ir kitų dviejų asmenų rekomendacijose. Iš esmės siūloma suteikti M.Sadekovui išimties tvarka Lietuvos pilietybę vien už tai, kad jis – geras ir jautrus žmogus. Tokių argumentų V.Adamkui pakako.

Jau vėliau tiek A.Degutis, tiek V.Orechovas tikino parašę rekomendacijas V.Uspaskicho paprašyti. Abu sakė M.Sadekovo gerai nepažinoję ir vėliau su juo nebendravę.

Paties M.Sadekovo prašymas suteikti Lietuvos pilietybę šalies vadovą pasiekė iš Maskvos. Nors tuo metu Rusijos verslininkas turėjo galiojančią Lietuvos vizą, jis nepasivargino atvykti į šalį, kurios piliečiu siekė tapti.

M.Sadekovas savo prašyme rašė turįs verslą – degalinių tinklą, užsiimantis labdaringa veikla, esąs mecenatas. „Kadangi mano šeima gyvena Lietuvoje, esu gerai susipažinęs su šalies ekonomika, matau čia daug galimybių, planuoju plėtoti tarptautinį verslą Lietuvoje ir taip įnešti savo indėlį į Lietuvos ekonomikos vystymą”, – žadėjo būsimas pilietis.

Išties M.Sadekovas Lietuvoje turėjo ir šeimą, ir darbą. Pareigos -meistras V.Uspaskicho įmonėje nuo 2001 metų, žmona – Darbo partijos narė, tuometinė V.Uspaskicho padėjėja Seime Aldona Paškevičiūtė. Vienintelė keistenybė, kad M.Sadekovas, oficialiais duomenimis, Lietuvoje lankėsi vos kelis kartus. 2003 metais į mūsų šalį jis buvo atvykęs du sykius, dar kartą – 2005-aisiais. „Vikstatos” darbuotojai niekaip neprisimena turėję tokį kolegą, o jo žmonos A.Paškevičiūtės kaimynai ir bendradarbiai – ką nors girdėję apie jos santuoką ar matę šį vyriškį.

Nėra ir duomenų apie Lietuvoje plėtojamą M.Sadekovo verslą. Mūsų šalyje jis neturi jokio turto, neina vadovaujamų pareigų. Atrodo, Lietuvos pilietybę gavęs Rusijos verslininkas net bando atsikratyti ryšių su mūsų šalimi – 2006 metų birželį jis, pačiam prašant, buvo atleistas iš darbo „Vikstatoje”, tuo pat metu oficialiai išsiskyrė su žmona A.Paškevičiūte.

Po kelių mėnesių į viešumą iškilo informacija apie pilietybės šiam asmeniui suteikimo aplinkybes.

Dosnūs kėdainiškiai

2006 metais žiniasklaida paskelbė anonimo laišką, kuriame minimos 72 asmenų, dirbusių su V.Uspaskichu siejamose įmonėse ir 2003-iųjų vasarį parėmusių V.Adamkų 1-10 tūkst. litų sumomis, pavardės. LŽ turi dokumentus, kuriuose užfiksuoti asmenys, paaukoję V.Adamkaus fondui kaip tik pilietybės M.Sadekovui suteikimo dienomis. Jų pavardės sutampa su tuo metu žiniasklaidos skelbtomis pavardėmis.

Aukotojai – oficialiai už minimalias algas V.Uspaskicho bendrovėse „Krekenavos agrofirma”, „Kėdainių grūdai”, „Vikstata”, „Vikrema”, „Vikeda”, Kėdainių konservų fabrike ir kitose įmonėse dirbę žmonės. Keletas jų net gaudavo socialinę paramą iš valstybės.

Kai kurie LŽ kalbinti aukotojai teigė nebeprisimenantys penkerių metų senumo įvykių. Vis dėlto jie ir toliau tvirtina V.Adamkui padėję iš simpatijos šiam politikui.

Kai žiniasklaida šią istoriją nagrinėjo prieš dvejus metus, žmonės taip pat buvo nekalbūs. Tada paslapties šydą šiek tiek praskleidė „Vikedos” buhaltere dirbusi Aušrinė Butkienė. Moteris, tuomet oficialiai gaudavusi 500 litų per mėnesį ir paaukojusi 4 tūkst. litų, prasitarė parėmusi V.Adamkų ne savo pinigais. „Kiek pamenu, prieš kelerius metus, pati žinote tą situaciją, tiesiog buvo gražiai paprašyta pagelbėti. Ne asmeniškai savo… Tai buvo jau seniai”, – sutrikusi pasakojo moteris. Tąkart buhalterė taip pat atskleidė, jog dėl paramos V.Adamkui kalbėjosi su savo vadovybe.

Tačiau nei žiniasklaidos tyrimai, nei daugiau negu baikšti prezidentūros reakcija tuo metu nesudomino institucijų, kurios privalo kontroliuoti įstatymų įgyvendinimo teisėtumą mūsų šalyje. Valstybinė mokesčių inspekcija suskubo informuoti, kad 2002 metais vykusių prezidento rinkimų kampanijos finansavimo ataskaita jau patikrinta, priekaištų jai neturima, o likusių skolų padengimo šaltiniai – ne mokesčių inspektorių reikalas.

Generalinė prokuratūra, reaguojanti į anoniminius grasinimus prezidentui ar jį įžeidžiančius filmukus internete, tąkart anoniminio laiško informacija, metančia šešėlį Jo Ekscelencijai, nesusidomėjo. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas pareiškė, kad publikacijos spaudoje „nėra pagrindas pradėti tyrimą”. Anot prokuroro, tam reikia oficialaus kreipimosi – kaip tik jo ir nesulaukta.

Tiesa, kai kurie politikai tada ragino V.Adamkų, kad jis pats „nusiplautų” kritusius įtarimus ir nuodugniai išdėstytų skolų grąžinimo aplinkybes. Prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė pranešė V.Adamkaus poziciją, esą šis niekuo nėra įsipareigojęs jį parėmusiems asmenims. Pasak valstybės vadovo, jis niekada nesikišęs į rinkimų kampanijos finansinius reikalus, o kai į viešumą iškilo jo rėmėjų sąrašas, taip pat netikrinęs, ar duomenys tikri, ir neketinąs reikalauti kokių nors papildomų tyrimų.

„Galiu pakartoti tą patį, ką jau sakiau: niekad niekad neprašiau pono V.Uspaskicho paramos nė vieno cento, ir nepaėmiau iš jo nė vieno cento paramos. Daugiau neturiu nei ką pridėti, nei atimti”, – ši V.Adamkaus frazė tuo metu buvo vienintelis atsakymas į visus klausimus.

Nemaloni tema

Vis dėlto akivaizdu, kad V.Uspaskicho darbuotojų parama ir pilietybės suteikimas M.Sadekovui šalies vadovui V.Adamkui buvo be galo skausminga tema. Prezidentas, per pirmąją kadenciją Lietuvos pilietybe išimties tvarka apdovanojęs beveik 300 asmenų, dabar, nuo 2004 metais vykusių rinkimų, tam ryžosi tik kartą – prieš kelis mėnesius taip pagerbė avangardinio kino kūrėją Joną Meką.

Kurį laiką apie savo pagalbą valstybės vadovui tylėjo ir V.Uspaskichas. Tik 2004-aisiais, žiniasklaidai ėmus skaičiuoti naujas V.Adamkaus rinkimų kampanijos skolas, jo rinkimų štabe savu žmogumi tapęs V.Uspaskichas vienai televizijai prasitarė buvus kalbų apie pinigus.

„Na, tiesiog buvo kalba. Galbūt buvo vienas kitas mano judesys. Nežinau, ar tai padėjo jiems, ar ne, bet pats asmeniškai, aišku, jokios skolos nedengiau. Na, kaip normalus žmogus pakalbėjau – geras žmogus, gal padėsit, ir viskas”, – sakė V.Uspaskichas.

Tąkar buvo nuspręsta, kad Kėdainių turtuolis laido užuominas apie kelis šimtus tūkstančių, kuriuos V.Adamkui teko dengti po 2004 metų rinkimų. Atrodo, tokia versija tiko ir prezidentui, mielai aiškinusiam, jog tą skolą atidavė iš savo kišenės.

Skandalas uždengė skandalą

Tačiau 2006-ųjų vasaros pabaigoje aplinkybės pasikeitė. Skandalas dėl Darbo partijos juodosios buhalterijos ir nuslėptų milijonų įgavo pagreitį. V.Uspaskichui teko sprukti į Maskvą. Tai neliko be dėmesio, bet vis dėlto visos Lietuvos akys buvo nukreiptos kitur – Baltarusijoje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo saugumo karininkas Vytautas Pociūnas, jo mirties tyrimas jau kėlė į dienos šviesą duomenis apie padėtį VSD, aukštų politikų, valdininkų ir verslininkų įtaką departamentui, voratinklį, apraizgiusį šalį.

Būtent tuo metu – atsitiktinai ar ne – anonimas į viešumą iškėlė informaciją apie V.Uspaskicho paramą prezidentui ir už tai M.Sadekovui suteiktą pilietybę. Ar tas anoniminis laiškas nebuvo įspėjimas V.Adamkui dėl įsibėgėjančio V.Pociūno žūties tyrimo? Anot garsios VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus frazės, „jei ir toliau vyks šis knaisiojimasis po tuos kaulus, ten išlįs tokių dalykų, kurie garbės visam šiam reikalui tikrai nepridės”. Prezidentas ir „nesiknaisiojo”. Skandalingą anonimo laišką užgožė kiti įvykiai, o paskelbtos informacijos tyrimą turėjusių atlikti institucijų neveiklumas lyg ir prasprūdo pro akis.

Kas galėtų atsakyti, ar VSD vadovai, privalėję susirūpinti pilietybės suteikimu itin paslaptingam Rusijos verslininkui, bet ėmęsi veikti visai kita linkme, taip nepadarė paslaugos V.Adamkui, kuris netrukus mūru stojo už vis daugiau kritikos sulaukiantį VSD, valdomą A.Pociaus, Dainiaus Dabašinsko ir D.Jurgelevičiaus grupuotės?

VSD pozicija, jei ne daugelis kitų sutapusių aplinkybių, turėjo nustebinti. Departamentas nepradėjo tyrimo dėl abejotino pilietybės suteikimo – anaiptol, išplatino viešą pareiškimą, kuriame pasklidusi informacija buvo pavadinta „juodosiomis technologijomis” grįstu prezidento V.Adamkaus ir Lietuvos puolimu.

Tylėjimas garantuoja saugumą?

Žibalo į ugnį įpylė ir V.Uspaskichas, jam netikėto teisėsaugininkų tyrimo įvarytas į kampą. Sprukdamas į Maskvą jis užsiminė turįs kompromatą prieš prezidentą, Seimo pirmininką bei Lietuvos teisėsaugą ir netrukus bandė kirsti dar kartą.

2006-ųjų rugsėjį per teletiltą iš Maskvos buvęs Darbo partijos lyderis atviriau prakalbo apie 2003 metais suteiktą paramą rinkimus pralaimėjusiam V.Adamkui. V.Uspaskichas pareiškė, kad nei prezidentas, nei jo fondo vadovas R.Mieželis tiesiogiai nesutiko imti paramos. „Jie nesutiko priimti ir nereikalavo iš manęs paramos, todėl buvo būtinos tam tikros procedūros”, – užsiminė V.Uspaskichas. Ir vėl, kaip dar daugybę kartų, pažadėjo netrukus atskleisti visą tiesą. Subtili šantažo forma?

VSD pozicija šiuo klausimu buvo vienareikšmė – tai V.Uspaskicho organizuojami keršto išpuoliai. „VSD nori informuoti visuomenę apie naujai rengiamas ir gerai finansuojamas naujas juodąsias informacines atakas bei viešųjų ryšių akcijas, kaip kerštą už valstybės institucijų vaidmenį pateikiant kaltinimus vienam iš Lietuvos politikų, pasislėpusių Maskvoje”, – 2006 metų rugsėjį nuskambėjo VSD pranešime. Tokia pat akcija buvo pavadinta ir viešai pasirodžiusi informacija „apie tariamas pilietybės suteikimo ir finansinės paramos prezidento V.Adamkaus fondui sąsajas”. Neabejotina, kad V.Adamkus ir VSD 2006 metų rudenį tapo sąjungininkais. Prezidentas gynė VSD nuo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo, departamentas V.Adamkų – nuo šantažuojančio kreditoriaus.

V.Uspaskichui Maskvoje beliko griežti dantimis bandant įrodyti, kad V.Adamkaus rėmėjų pavardės į viešumą buvo paleistos sąmoningai ir kad dosnių jo darbuotojų sąrašai į žiniasklaidą galėjo patekti tik iš dviejų vietų – iš prezidentūros arba V.Adamkaus fondo. „Patikėkite, jeigu aš tai daryčiau (viešinčiau informaciją – red.), suteikčiau daugiau informacijos, iš kur tie pinigai, kieno ir kodėl jie buvo duoti. Čia ateities klausimas”, – tuo metu tikino V.Uspaskichas.

Tačiau prieš kelis mėnesius situacija vėl pasisuko kitaip. Atrodo, Kėdainių verslininko minėtas „ateities klausimas” padėjo jam išsikapstyti iš itin sudėtingos situacijos. Beveik dvejus metus sėdėjęs Rusijoje ir žadėjęs pateikti turimą informaciją V.Uspaskichas, netikėtai sugrįžęs į Lietuvą ir vietoj areštinės kameros teismo sprendimo laukiantis savo name Kėdainiuose, tarsi davė tylos įžadus. „Nenoriu kalbėti ta tema”, – šią savaitę LŽ atšovė V.Uspaskichas, paklaustas apie paramą V.Adamkui.

Situacija kartojasi: įtarimai dėl V.Adamkaus fondui paaukotų lėšų neištirti, paramą organizavęs V.Uspaskichas tyli, bet nežada to daryti amžinai. Akivaizdu, kad šalies vadovui nemalonią tiesą žino ir daugiau asmenų, taip pat – pirmosios prezidento kadencijos komandos nariai, neišskiriant ir dabartinio premjero patarėjo Albino Januškos.

Aiškumo šiuo atveju galėtų suteikti išsamus tyrimas, bet jo norėti pirmiausia turėtų pats prezidentas. Tik taip valstybės vadovas išsivaduotų iš šešėlinės įtakos ir šantažo grėsmės. Tik tiesa jį galėtų išlaisvinti ir apsaugoti. Tačiau prieš dvejus metus prezidentas nesiryžo šioje istorijoje padėti taško.

——————————————————————————–

V.Adamkaus rėmėjai 2003 m. vasario 18-28 d.

Alvydas Urbonavičius, „Kėdainių grūdai” – 7000 Lt

Eugenija Račienė, „Kėdainių grūdai” – 7000 Lt

Egidijus Tamulis, „Kėdainių grūdai” – 8000 Lt

Rimvydas Lukošius – 5000 Lt

Irena Daškevičienė – 8000 Lt

Gintaras Valdas – 10 000 Lt

Vytautas Paulauskas – 10 000 Lt

Birutė Kaminskienė – 8000 Lt

Raimundas Romanas – 3000 Lt

Virginija Ragožienė, „Vikstata” – 6000 Lt

Virginija Vilčinskienė – 3000 Lt

Eugenijus Vasylius, „Vikstata” – 10 000 Lt

Dalius Paleckis – 2000 Lt

Audrius Liolys – 2000 Lt

Eglė Miknienė, „Vikeda” – 2000 Lt

Viktoras Aušiūra – 4000 Lt

Algė Ilikevičiūtė, „Vikeda” – 2000 Lt

Birutė Ardavičienė, „Vikrema” – 5000 Lt

Vytautas Gailiūnas, „Vikstata” – 10 000 Lt

Albina Bumbliauskienė – 5000 Lt

Jonas Petrauskas – 5000 Lt

Algis Kalvaitis, „Vikeda” – 5000 Lt

Petras Galgatavičius, „Krekenavos agrofirma” – 5000 Lt

Albinas Počiulpas, „Krekenavos agrofirma” – 9000 Lt

Ramunė Žukaitė – 1000 Lt

Aušrinė Butkienė, „Vikeda” – 4000 Lt

Arūnas Širka, „Vikeda” – 3000 Lt

Dainius Kaziukaitis, „Vikeda” – 2000 Lt

V.Kondratavičius – 2000 Lt

Borisas Semianikovas, „Kėdainių statika” – 5000 Lt

Virg. Banevičius – 6000 Lt

Vold. Kelevičius – 8000 Lt

Vilija Korsakienė, „Vikstata” – 6000 Lt

J.Černiauskienė – 5000 Lt

Edvinas Čiučelis – 4000 Lt

Rita Malinauskienė – 6000 Lt

Janina Jurkienė, „Vikeda” – 1000Lt

Mindaugas Raila, „Vikstata” – 8000 Lt

Danutė Paškevičienė, Kėdainių konservų fabrikas – 7000 Lt

Antanas Bliūdžius, Kėdainių konservų fabrikas – 7000 Lt

Vilius Lukša, „Vikeda” – 4000 Lt

Arvydas Buivydas, „Vikeda” – 4000 Lt

I.Pocevičienė – 2000 Lt

Sigita Armanavičienė, „Vikeda” – 2000 Lt

Vytautas Žiupsnys, „Vikeda” – 2000 Lt

Emilija Skaraitytė, „Vikstata” – 6000 Lt

Zita Kazakevičienė – 2000 Lt

Dainius Astrauskas, „Vikeda” – 2000 Lt

Irena Rasčiauskienė, „Vikeda” – 2000 Lt

Mikas Rasčiauskas – 8000 Lt

Jurgita Kazlauskienė – 5000 Lt

Aleksej Fiodorov, „Kėdainių grūdai” – 2000 Lt

Vilija Urbonavičienė, „Vikstata” – 6000 Lt

Irena Survilienė, „Krekenavos agrofirma” – 6000 Lt

Remigijus Kilas, „Krekenavos agrofirma” – 7000 Lt

Vilmantas Čeida, „Vikeda” – 6000 Lt

Jadvyga Tamulienė, „Kėdainių grūdai” – 7000 Lt

Z.Naruševičienė – 8000 Lt

Daiva Vaitkevičienė – 7000 Lt

Laimonas Unikas, Kėdainių konservų fabrikas – 8000 Lt

Jonas Petraitis, „Kėdainių grūdai” – 7000 Lt

Julius Pranskaitis – 5000 Lt

Vaidas Kaušakys, „Krekenavos agrofirma” – 5000 Lt

Genovaitė Lužinienė – 6000 Lt

Irena Slavinskienė – 7000 Lt

Aldona Lukošienė – 7000 Lt

Petras Vasiliauskas – 7000 Lt

Arvydas Masilionis, „Vikstata” – 10 000 Lt

Zita Jucaitienė – 7000 Lt

Albinas Jocius – 10 000 Lt

Algis Žilinskas – 1000 Lt

Kristina Čiulkevičienė – 6986 Lt

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Kas pančioja prezidentą V.Adamkų?"

  1. xx

    Kažkoks siaubas, tai kuo tikėti Lietuvoje, net jeigu Adamkus yra nupirktas…O dedasi vos ne šventuoliu. O sąžinė?

Komentuoti: xx Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.