Diskutuoti, kas ir už kiek pardavė Lietuvą „Maximai”, būtų tuščias laiko gaišimas. Taip pamokė atsargusis Andrius Kubilius, niekaip negalintis atprasti viena ranka mušti Gedimino Kirkilo vadovaujamą Vyriausybę, o kita – glostyti jai galvą.
Be to, kaip leido suprasti tas pats A.Kubilius, „Leo LT” projektas ne toks jau ir blogas. Gal net geresnis, nei vienu choru rėkė Seimo opozicija, glaudžiu būriu dumdama iš posėdžių salės.
Vis dėlto įdomu, kodėl išdūmė, o ne surėmė pečius ir balsavo „prieš”? Gal tikrai „Maxima” yra geriausia bičiulė, ir ne tik vaikų. Tad paslankiojus plenarinės salės užkampiais, kol valdantieji atlieka savo pareigą didžiausiam investuotojui (į juos ar elektrinę – irgi neatsakytas klausimas), vėliau galima stoti į eilę labdarai gauti. Taip dabar vadinama verslo parama partijoms prieš rinkimus – mat šios piniginės injekcijos, tik pagalvokite, yra visiškai altruistinis ir spontaniškas noras atsikratyti dalies savo uždirbtų pinigų. Tai, kad labdarą gavę politikai vėliau pakelia rankas tada ir taip, kaip altruistams geriau, nieko nereiškia – jie tik gina asmeninę poziciją, kurią visada turi. Arba įgyja. Dažnai tai priklauso nuo labdaros injekcijų gausumo ir dažnio.
Taigi, kaip sakiau, diskutuoti, kas ir už kiek – tuščias reikalas.
Kur kas įdomesnės akivaizdžios ir nepaneigiamos garantijos, suteiktos kai kuriems projekto, verto didžiojo machinatoriaus Ostapo Benderio dėmesio, dalyviams.
Štai, tarkim, dar prieš pusantrų metų socialdemokratų ir net Lietuvos viltimi vadintas premjeras G.Kirkilas. Kas galėtų paneigti, kad katastrofos – tai yra nesėkmingų Seimo rinkimų – atveju jis būtų aprūpintas darbu tos pačios „Maximos”? Netikite? Bet jis jau repetuoja prieš visą Lietuvą, anonsuodamas didžiojo prekybos tinklo kainų pokyčius.
Išvados peršasi dvi. Pirma, „Maxima” ir Lietuva, bent jau premjero galva, – sinonimai. Visiems derėtų išmokti, kad kainų mažinimas „Maximoje” garantuoja infliacijos mažėjimą Lietuvoje. Tik įdomu, ar į tai atsižvelgs Europos Komisija, niekaip nenorinti duoti mums euro. Bet jos atstovai tikriausiai dar nebuvo „Akropolyje”.
Antra, galima pradėti manyti, kad premjeras ir pats jaučia greitą savo Vyriausybės, o kartu ir ne pirmą kadenciją valdančios klikos, galą. Tad raiškiu balsu perskaitytas anonsas – „Šiandien „Maxima” sumažino šių prekių kainas…” – ne toks ir blogas pasirinkimas. Gyvenimas po prekybininkų sparneliu socialdemokratų vadams – įprasta praktika. Tiesa, anksčiau jie rinkdavosi atskiras personas, ir dažniau iš bufetų, o štai G.Kirkilas nusitaikė į visą paketą urmu. Turbūt tai suteikia didesnių garantijų, kad nupigintas šokoladas bet kokiu atveju atsiras ant jo stalo.
Tai, jog rūpindamasis „Maxima” G.Kirkilas rūpinasi ir visa Lietuva, turėtų tiesiog džiuginti. Bėda, kad Lietuvos – tos, kuri dar neprisidėjo prie „Maximos”, – gyventojai yra bjauriai pavydūs ir šiaip pikti žmonės. Tik tokie premjerą, įdėjusį šitiek pastangų, gali pavadinti nemėgstamiausiu politiku. Ir dar smogti žemiau juostos – pareikšti, kad taip pat nemyli tik dar vieno asmens: G.Kirkilui kulnus numindžiojusio Rolando Pakso.
Kodėl R.Pakso? Gal todėl, jog abu sieja ta pati „Maxima”. Tik G.Kirkilas skaito jos anonsus, o R.Paksas moka už tai, kad jo anonsai būtų perskaityti. Prie visų „Maximos” kasų geriausiu laiku.
Tai gal G.Kirkilui, taupant brangų premjero laiką, užtektų anonsuoti: šiandien „Maximos” turguje pigiausia prekė – R.Paksas?